captcha

Jūsų klausimas priimtas

Elena Karnauskaitė. Apie knygų skaitytojo laiką, sujungiantį ir išskiriantį

Tą dieną, kai rašiau šias eilutes, vėjas pajūriu dar iš kažkur nešė klasika tapusios dainos žodžius „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,/ Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro...“, o „Facebook`as“ jau mirgėjo ne tik Vasario 16-osios sveikinimais, bet ir tiesioginėm bei netiesioginėm nuorodom ar visai atvirais kvietimais į artėjančią Vilniaus knygų mugę.
Elena Karnauskaitė, Aurelijos Kripaitės nuotr.
Elena Karnauskaitė, Aurelijos Kripaitės nuotr.

Tą dieną, kai rašiau šias eilutes, vėjas pajūriu dar iš kažkur nešė klasika tapusios dainos žodžius „Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,/ Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro...“, o „Facebook`as“ jau mirgėjo ne tik Vasario 16-osios sveikinimais, bet ir tiesioginėm bei netiesioginėm nuorodom ar visai atvirais kvietimais į artėjančią Vilniaus knygų mugę.

Skaitant šias eilutės Trispalvės jau bus nukabintos ir lauks Kovo 11-osios, o štai knygų mugė šurmuliuos pačiam įkaršty. Knygos ir jų skaitytojai, ir, be abejo, rašytojai...

Ir kodėl čia nepacitavus kad ir V. Kudirkos („Labora“):

Gyvenimo knygą skaityk laps į lapą,

Nestodams, kad kartais, į tinginius kliuvęs,

Tu nesupelytum ir neitum į kapą

Be likusio ženklo, kad žmogumi buvęs.

Tuo žalios jaunystės momentu, kai daugiau klausimų negu atsakymų, yra tekę diskutuoti tema, kaip arba iš ko rašomos knygos ar eilėraščiai: iš gyvenimo patirties ar iš literatūrinių patyrimų ir išmokimų. Galų gale radom makiavelišką atsakymą – nelygu kam. Paprasčiau tariant, visada bus žmonių, kuriems svarbiau autentiška patirtis ir net nebūtinai jos užrašymas, kitaip tariant, „gyvenimo knyga“, o kitiems tiesiog smagu žaisti žodžiais, kalba kaip kūrybos priemone ir stebėti, kas iš to išeis.

Kudirkos atveju viskas kaip ir aišku – teigiamas visavertis gyvenimas, knyga čia – tokio gyvenimo metafora. Ką reiškė anoje epochoje gyventi visavertį gyvenimą, deklaruoja ir Maironis („Užtrauksme naują giesmę“): „Paimsme arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu“. Maironis kalba būsimuoju laiku „eisim“, mes – esamojo laiko kūdikiai, dažnais atvejais ne gyvenimo, o virtualybės skaitytojai ir, be jokios abejonės, rašytojai. Akivaizdu, kad ano laiko tiesos, kad ir kokios gražios ar parankios būtų, šios dienos akivaizdoje įgauna kitas vertes ir matavimus arba tiesiog nebegalioja.

Pakėlusi akis nuo kompiuterio ekrano matau už lango blėstančią dieną, kelias akimirkas pasigrožiu rausvais debesų pakraščiais, kurie per kelias sekundes išpilkėja – tokia yra šio momento realybė. Sugrįžusi į „Veidų knygos“ pasaulį, sraute randu įrašą „Literature is the most agreeable way of ignoring life“ („Literatūra yra pats maloniausias būdas ignoruoti gyvenimą“). Štai dar vienas atsakymas į anksčiau keltą klausimą, kas pirmiau – višta ar kiaušinis, knyga ar patyrimas. Pasirodo, nei viena, nei kita.

Deja, prisipažinsiu, yra tekę pagauti save – skaitau ne tam, kad pažinčiau ar išmokčiau, skaitau, kad pabėgčiau. Pabėgčiau iš tikrojo gyvenimo, ir visai nesvarbi pastarojo kokybė, nes tą norisi daryti ne tik tada, kai kasdienybė įspraudžia į kampą, bet ir tingiai dreifuojant sekmadienių uostuose. Kad ne aš viena tokia „kryptelėjusi“, tą irgi patvirtina „Veidaknygė“. Kadangi ši erdvė šiaip ar taip vieša, leisiu sau pacituoti dar vieną įrašą: „Skaitydama esu arba skaitytoja, arba – geriausiais atvejais – tiesiog nustoju egzistuoti“ (Sara Poisson).   

Galėčiau šitą mintį dar išplėsti sakydama, kad skaitydama bet kurį meninį tekstą, nesvarbu, kokia kalba parašytą, literatūros, fotografijos, dailės ar šokio, tikiuosi tam tikro dažnių sutapimo. Jeigu „sąskambis“ neįvyksta, bejėgės bet kokios išankstinės kritikų liaupsės ar laiko sudėstytos vertės.

Ko gero, šis „sąskambis“ labiausiai tikėtinas, kai pats menininkas yra atradęs, net nebūtinai aiškiai apsibrėžęs santykį su savuoju laiku. Pavyzdžių ieškoti nebūtina labai tolimose epochose, nors jau minėti Kudirka ir Maironis – chrestomatiniai šio santykio pavyzdžiai, užtenka pasidairyti po parodų sales. Nors prie Nacionalinės dailės galerijos, skirtingai nuo „Litexpo“, nesirikiuoja norinčių čia patekti minios, Vito Luckaus fotografijų parodoje veriasi kitas laikas ir kitas požiūris.

Kai kurios nuotraukos čia tarsi iš mano mamos jaunystės albumų, suvokiu, kad tai tos kartos žmonių „gyvenimo knygos“. Mes savo gyvenimo knygas įrašome kompiuterinėse laikmenose. Rodos, iš karto jas įvertiname kaip trumpalaikes, nevertas įdaiktinti ar įžodinti.

Laiko, kaip bendros vertės, jungties, sąvoka iš šios parodų salės įgalina persikelti į uostamiesčio Parodų rūmų sales, kur iki kovo 13 d. veiks iš pirmo žvilgsnio skirtingų kūrėjų parodos – lietuvio tapytojo Adomo Danusevičiaus „Kamufliažinis vyriškumas“ ir airių  menininko Eamono O. Kane`o piešinių ir instaliacijų paroda „And Time Begins Again“.

O. Kane`o piešiniuose laikas mitologinis, kartais net iš pasakų. Adomo Danusevičiaus tapybos darbai, kur dominuoja juoda, balta, pilka spalvos, primena nespalvotos fotografijos laikus, gimnastų figūros, jų kostiumai tarsi iš sovietinės televizijos sporto reportažų. Tapytojo kompozicijoms būdinga aiški hierarchija, ir nors vaizduojami sportininkai/žmonės  kaip vienas kitą prilaikantys, išlaikantys, vis dėlto dominuoja artumo, meilės ilgesys.

Airių menininko darbų juodai balta grafika formaliai susišaukia su A. Danusevičiaus tapyba, bet čia kalba eina ne apie žmogų ir žmogų, bet apie žmogaus ir gamtos dermę. Akivaizdu, kad gamta yra visagalė, žmogus yra tiek, kiek gamta leidžia jam būti.

Taigi ratas apsisuka ir vėl tenka grįžti prie laiko klausimo. Laiko kaip vertės mato, nors niekas gerai ir nežino, kas tai yra. O jeigu ir manėsi ką žinąs, tai šitą manymą turėtų pakoreguoti Stephenso Hawkingo teorijos. Gali būti, kad šioje knygų mugėje nusipirksiu kokią „Trumpą laiko istoriją“. Gali būti, kad nieko nepirksiu, tik šiaip pasižmonėsiu.

Vaizduotės akimis matau prie „Litexpo“ rūmų eilėse besirikiuojančius žmones, trokštančius pakliūti į knygų mugės šurmulį, susitikti su pamėgtais ir dar jiems nežinomais knygų autoriais, ir slapčia savęs klausiu, kokie lūkesčiai juos čia atvedė, į kokį laiką nuklysti, kokį laiką atpažinti tikimasi.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close