captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Kelionė pragaran ir atgalios (filmo recenzija)

Naujausias režisieriaus Steve`o McQueeno darbas – abejingų nepaliksianti žmogaus žiaurumo žmogui studija – neabejotinai stipriausias į šių metų „Oskarus“ pretenduojantis filmas.

Naujausias režisieriaus Steve`o McQueeno darbas – abejingų nepaliksianti žmogaus žiaurumo žmogui studija – neabejotinai stipriausias į šių metų „Oskarus“ pretenduojantis filmas.

BAFTA apdovanojimuose pripažintas geriausiu, dabar kino teatruose besisukantis filmas „12 vergovės metų“ remiasi 1853 metais pasirodžiusiais Solomono Northrupo memuarais. Jie nukelia į 1841-uosius: Solomonas yra laisvas juodaodis, gyvenantis Niujorke kartu su žmona ir dviem vaikais, o pragyvenimui užsidirbantis kaip dailidė ir smuikininkas. Žmonai su vaikais trumpam išvykus iš miesto, Solomonas susivylioja galimybe užsidirbti papildomų pajamų, grodamas keliaujančiame cirke. Pasikliaudamas dviem kompanijonais, jis išvyksta į Vašingtoną, kuriame yra pagrobiamas ir išplukdomas į Pietus vergauti. Taip prasideda pragariška herojaus kelionė, kuri, kaip praneša jau filmo pavadinimas, trunka net dvylika metų.

Jau pačiame pavadinime iš esmės atsispindi viskas, kas yra pasakojama filme. Todėl svarbiausia yra tai, kaip tai pasakojama, ir tam sunku įsivaizduoti geresnį režisierių nei Steve`as McQueenas. Pradėjęs savo karjerą kaip video menininkas, į kino industriją režisierius įsiveržė 2008 metais itin stipriu ir paveikiu filmu „Alkis“, juo inicijuodamas įvairias nelaisvės formas analizuojančių filmų (kol kas) trilogiją. „Alkis“ pasakojo apie kalėjimuose kontroliuojamus kūnus ir vieno žmogaus (airių kovotojo Bobby Sandso) siekį peržengti šią kontrolę, antrasis filmas „Gėda“ palietė seksualinės priklausomybės temą, o paskutinis darbas nukelia mus daugiau nei 150 metų į praeitį ir verčia atviromis akimis pažvelgti į tai, kaip žmonių vergovė žemina tiek vergą, tiek ir patį vergvaldį.

Pagrindinį veikėją Solomoną vaidina britų aktorius Chiwetelis Ejioforas. Ir jei šis aktorius negaus „Oskaro“ statulėlės už savo vaidmenį, tuomet ceremonijoje geriausiu bus pripažintas tikrai ne geriausias šių metų vaidmuo. Nepaisant patiriamų pažeminimų ir neteisybės, kasdien matomos kančios ir žiaurumų, Solomonas išlaiko žmogiškąjį orumą ir Ch. Ejioforas jį virtuoziškai perteikia. Kadangi filmas buvo sukurtas pagal memuarus, buvo iškilęs klausimas, kaip perteikti vidinį herojaus monologą. Režisierius griežtai atsisakė įpinti balsą už kadro, nes ši technika suteikia atitolinimo efektą.

Kadangi jo siekis buvo priversti žiūrovą pamiršti filmo rėmą ir pasijusti esant toje pačioje situacijoje, kaip ir veikėjas (didžiąja dalimi jam tai puikiai pavyksta), vidinį monologą buvo nuspręsta perteikti aktoriaus veidu. Dėl šios priežasties ruošdamiesi vaidmeniui režisierius ir aktorius tyrinėjo tokių nebylaus kino žvaigždių kaip Rudolpho Valentino ir Busterio Keatono vaidybą. Nes kalbėti reikėjo akimis.

Todėl filme gausu aktoriaus stambių planų, kuriuose galima tyrinėti aktoriaus veidą lyg žemėlapį, kuriame kinta įvairios emocijos: nuo nepatiklios nuostabos iki išgąsčio, nuo pykčio iki nevilties. Visai netoli filmo pabaigos yra beveik pusantros minutės trunkanti scena, kurioje esame palikti akistatoje su Solomonu: jo veidas yra rodomas stambiu planu. Jis neprataria nė žodžio, tačiau kalba nepamirštamomis emocijomis.

Viena iš didžiausių filmo stiprybių ta, kad nė vienas vaidmuo, net ir visiškai nedidelis, nėra tiesiog „pasirodymas“ (galbūt išskyrus Brado Pitto, kuris filme iš principo išpildo savo įvaizdį ir yra didžiausias šio filmo trūkumas), už kiekvieno jų slypi šis tas daugiau nei filmo metu ištartos frazės. Turbūt įdomiausias pastaruoju metu Holivude išgarsėjęs aktorius Benedictas Cumberbatchas (lietuviams puikiai pažįstamas kaip naujausias Šerlokas Holmsas) filme vaidina pirmąjį Solomono vergvaldį Fordą.

Iš pažiūros geraširdiškas, anot Solomono, vergvaldys „tik dėl susiklosčiųsių aplinkybių“ kelia siaubą būtent dėl savo gebėjimo būti visiškai neįgalus ir neveiklus net matydamas didžiausią neteisybę. Nepaisant savo gana „padoraus“ elgesio su vergais, jis visgi neranda savyje pakankamai valios įsivaizduoti tokį pasaulį, kuriame vergovė neegzistuotų.

Filme debiutavusi Lupita Nyong`o sukūrė širdį veriantį vergės Petsės, kasdien patiriančios neįsivaizduojamą neteisybę, vaidmenį. Tačiau po Solomono ryškiausią vaidmenį filme atlieka nuolatinis S. McQueeno aktorius Michaelas Fassbenderis. Jis įkūnija itin žiaurų vergvaldį Edwiną Eppsą: ties beprotybės riba balansuojantį girtuoklį, kuris Biblijos citatas naudoja vergų plakimui pateisinti. Tačiau nepaisant to, kad savo elgesiu jis panašus į monstrą, Eppsas yra itin kenčiantis žmogus, kuris savyje niekaip nesuderina paniekos vergams ir to, jog yra įsimylėjęs Petsę. Ir šio vidinio konflikto pasekmės yra kraupios ne tik jam, bet ir visiems aplinkiniams.

Puikūs aktorių vaidmenys nėra vienintelis filmo privalumas. Jame virtuoziškai suderinti visi elementai: nuostabus garso takelis, puikios mizanscenos ir kameros darbas (su kino operatoriumi Seanu Bobbittu režisierius dirba jau 30 metų). Pastarojo filmuojami nuostabūs gamtos vaizdai efektingai kontrastuoja su žmonių patiriamomis kančiomis. Vargiai savo atmintyje atkapstysite tokį beprasmiško žiaurumo ir beprotiško grožio derinį, koks užfiksuotas filme „12 vergovės metų“.

Filmo pabaiga tik iš pažiūros laiminga: taip, Solomonas sugrįžta namo, parašo bestseleriu tapusią knygą. Tačiau šis sugrįžimas slepia savyje daug tamsesnius faktus ir istorijas. Tūkstančius tų, kuriems tokia laimė nenusišypsojo (verta vien tik įsivaizduoti Petsės likimą), tai, jog per 12 kančios metų Solomonas sutiko tik vieną jo neišdavusį asmenį (ne vergą) ar tą faktą, jog visi su jo vergove susiję asmenys išvengė teisingumo. „12 vergovės metų“ fiksuoja visišką žmogiškumo nesėkmę ir jo kraūpūs vaizdai dar ilgai išliks atmintyje.  

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...