captcha

Jūsų klausimas priimtas

Humanizuojame Staliną?

Žymaus britų rašytojo ir istoriko, parašiusio fundamentalias biografines studijas „Stalino jaunytė“ (Young Stalin, 2008) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras (Stalin: The Court of the Red Tsar 2004/2005) refleksija apie pozityvų pokytį mūsų mąstyme vertinant didžiuosius praeities ir dabarties tironus.  
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Žymaus britų rašytojo ir istoriko, parašiusio fundamentalias biografines studijas „Stalino jaunytė“ (Young Stalin, 2008) ir „Stalinas: Raudonojo caro dvaras (Stalin: The Court of the Red Tsar 2004/2005) refleksija apie pozityvų pokytį mūsų mąstyme vertinant didžiuosius praeities ir dabarties tironus.

Paplitusi nuomonė

Žmonės paprastai sutinka, kad Adolfas Hitleris, Josifas Stalinas ir Mao Dzedunas buvo vieni iš didžiausių pabaisų žmonijos istorijoje. Visi jie laikomi tokiais neprilygstamais niekšais, jog tapo svarbiausiais demonologijos vardais, etiketėmis, kurias noriai mini politikai, kurie pasitarnauja medžiaga tuštiems saloniniams pašnekesiams – besivaržant, kuris iš jų nužudė daugiau žmonių. Tačiau ar tai produktyvus būdas ištirti šias reikšmingas istorines figūras? Ar ne pats laikas dar kartą pažvelgti į labiausiai paplitusias nuomones?

Šokas

Pastarųjų metų vokiečių filmas apie Hitlerį, „Nuosmukis“ (The Downfall, 2004), iššaukė daugybę vaiduoklių, kurie amžinai persekios vokiečius. Daugelis kritikų filmą pripažino, kiti jį pasmerkė jį kaip trikdantį ir keliantį nerimą, o žiūrovai buvo šokiruoti.

Šis filmas šokiravo ne fiurerio, sukėlusio „naikinamąjį karą“ ir pramoniniu būdu naikinusio milijonus žydų ir slavų, brutalumo pavaizdavimu. Ir ne įprastu Hitlerio, rusams artėjant prie Berlyno, putotomis lūpomis rėkiančio ant aplinkinių, paveikslu. Toli gražu.

Filmas šokiravo vokiečius, nes jis pavaizdavimo Hitlerį „naujai“ – pavargusį, mandagų, sergantį karo vadą, kuris klauso muzikos, kalba apie meną ir architektūrą, geria arbatą su jam atsidavusiomis sekretorėmis (remiantis jų atsiminimais remiantis ir buvo sukurtas filmas), jautriai rūpinasi savo meiluže (vėliau – žmona) Eva Braun.

Vokietijoje, toks vaizdavimas buvo pasmerktas kaip pavojingas ir keliantis nerimą nacių revanšo ženklas, tuo tarpu britų spaudoje jis buvo apibūdintas kaip įspėjimas, kad vokiečiai, praėjus 50 metų po Vokietijos rekonstrukcijos ir perauklėjimo bei absoliutaus nacizmo atmetimo, šiuo metu ėmė įžvelgti priimtinų Hitlerio savybių.

Įveikiant mitus

Tiesą pasakius, tokiame Hitlerio portreto humanizavime – nieko naujo. Visą laiką buvo gerai žinoma, kad, įsakęs dar daugiau žudyti Rytų fronte arba išliejęs pyktį ant savo generolų, Hitleris su savo padėjėjais kultūringai gerdavo arbatą ir valgydavo pyragėlius, tuo pat metu pasinaudodamas galimybe įkyrėti jiems savo kalbomis apie meną (nors halitozė, t. y. blogas kvapas sklindantis iš burnos, turėjo sumažinti šių kalbų žavesį).

Tačiau reikia pripažinti, jog šis filmas iš žymi iš esmės pozityvų pokytį mūsų supratime ir kolektyvinėje atmintyje apie didžiuosius praeities ir dabarties monstrus. Ne tik apie Hitlerį, bet ir kitas groteskiškas figūras, tokias kaip Čingis Chanas, Osama bin Ladenas, Saddamas Husseinas. Ir, žinoma, Stalinas.

Rašant apie tokius žmones kaip Stalinas, istorikams kyla iššūkis paaiškinti šių lyderių iškilimą, fanatiškumą ir sugebėjimą išlaikyti savo valdžią. Šis uždavinys tampa sudėtingas dėl daugybės klišių ir mitų, kurie juos supa. Tiesą nustelbia ir tie, kurie tvirtina, jog šie žiaurūs revoliucionieriai tebuvo jokių žmogiškų savybių neturėję demonai.

Kai pasirodo nauja knyga ar filmas apie Hitlerį, pavyzdžiui, – kai jau mūsų minėtasis – jei yra bent mažiausia užuomina apie pozityvų tirono bruožą, dažnai kyla triukšmas. Esą jis humanizuojamas. Prisiminkime pastaraisiais metais daug ką šokiravusį BBC rodytą dokumentinį filmą, kuriame rodomi interviu su Osamos Bin Ladeno mokyklos draugais, kurie prisiminė jį kaip žavų, elegantišką ir inteligentišką jaunuolį.

Ką atskleidžia archyvai

Iki šių dienų Stalinas buvo vienas iš sunkiausiai apibūdinamų tamsiųjų legendų. Tačiau atsivėrę archyvai staiga leido mums pamatyti jį žmogiškiausiomis spalvomis nei bet kada anksčiau. Jie atvėrė ištvirkimą, persversiją, prabangą ir sadizmą, įteisintą žudynių pagal kvotas tvarką, asmeninį kerštą – visus niekingo įsitikinimo savo teisumu persmelkto smurtu simptomus.

Iš archyvų sužinome, kad Stalinas godžiai ir kruopščiai studijavo istoriją. Skaitė jis ne tik apie Rusijos carus, tačiau ir Persijos šachus. Daugybę kartų jis yra lyginęs save su Petru Didžiuoju. Ivanas Rūstusis buvo jo tikras „mokytojas“ – tai jo žodžiai – iš tiesų tarp jų buvo daug paralelių. Teroro įkarštyje Stalinas yra pasakęs, jog Ivano Rūsčiojo klaida buvo, kad jis išžudė per mažai bojarinų.

Mes sužinome, kaip jis dirbo. Stalinas nebuvo biurokratas, kaip sakė Trockis, tik nepaprastai darbštus žmogus, kišęsis į kiekvieną gyvenimo sritį nuo V. Molotovo šeimos asmeninių mašinų skaičiaus iki pisuarų Maskvos gatvėse.

Dar tapo aišku, jog žudynės ir represijos buvo absoliučiai esminė sovietinės sistemos dalis – vadovai puikiai tai žinojo. Tai liudija privatūs jų ir Stalino laiškai, pilni deportuojamųjų ir egzekucijų sąrašų. Archyvai rodo, kad Didysis teroras buvo tiesiogiai inicijuotas ir kontroliuojamas Stalino ir jo aplinkos.

Intymus pasaulis

Archyvai taip pat atskleidžia ir daugiau žmogiškų Stalino aspektų. Jis gėdijosi savo vyresniojo sūnaus, dirglaus Vasilijaus, ir dievino savo dukterį Svetlaną, kas naktį tikrindavo jos namų darbus – viskas pasikeitė, kai ji užaugo. Archyvuose pilna jos laiškų, kuriuose ji apsimeta esanti Rusijos diktatorė. Panašu, jog Stalinas ir visas politbiuras apsimesdavo paklūstantys jos įsakymams.

Archyvai atskleidė ir daugiau šio žmogaus aspektų – mergininkavimą (jis visada turėjo meilužių, net tada, kai gyveno ištremtas, be centro kišenėje), intelektualumą (mėgo Gėtę, Balzaką, Hugo, Kuperį), nuoširdumą savo pavaldiniams (saugumo viršininko Berijos vaikus prieš miegą pats apklostydavo), gražų balsą.

Nepaisant šių žinių, reikia save ir kitus perspėti bei kvestionuoti šį susižavėjimą pabaisų intymiuoju gyvenimu. Kaip rašo „New Yorkeris“, recenzuodamas vieną iš paskutinių Stalino biografijų: „Kiekviena tirono biografija rizikuoja humanizuoti savo objektą, ir jo nusikaltimai neatrodo tokie baisūs.“

Informuoti ir įspėti

Taigi ar mes turime žinoti apie žmogiškąją Stalino pusę? Tai svarbus klausimas – daugelį metų populiarioji istorija rėmėsi mitu, kad nacių, sovietų ir maoistų režimai buvo pavienių bepročių šėlsmas. Tai yra nesąmonė. Istorikai turi dvi misijas. Pirmoji – informuoti skaitytojus, kaip ir kodėl šie žmonės valdė ir žudė. Antras, remiantis praeities įvykiais, perspėti.

Jei Hitlerį ir Staliną pristatysime vien kaip šėtoniškus psichopatus, tai nebus perspėjimas. Taip mes nieko nesužinosime nei apie juos, nei apie jų kultūrą, nesužinosime, kodėl šie košmarai vyko. Būtent intymus priėjimas prie Stalino yra raktas naujai režimo paradigmai sukurti – asmeninė Stalino traktuotė yra teisingas kelias suprasti leninizmą ir stalinizmą.

Senasis Stalino paveikslas yra absurdiškas. Nauji dokumentai rodo, kad net jei Staliną supę žmonės buvo fanatiški marksistai ir entuziastingi žudikai, jo paties galia buvo asmeninė ir neformali. Jei jis būtų buvęs nepatrauklus psichopatas, jis niekada nebūtų iškilęs į valdžios viršūnę ir ten išsilaikęs. Jis buvo keistas, tas tiesa, tačiau taip pat sudėtingas ir rafinuotas prieštaravimų ryšulys. Velnias slypi detalėse.

Labai globėjiška cenzūruoti asmenines, galimas daiktas simpatiškas, šių pabaisų savybes, tačiau taip tik rodomas nepasitikėjimas skaitytojais, tarsi jie patys negalėtų nuspręsti. Taip istorija tampa geriausiu atveju kliše, blogiausiu – propaganda.

Žinoma, rašytojas ar istorikas turi būti tikslus ir skrupulingas – knyga, kurioje bus sutelkiamas dėmesys į Hitlerio eskizus ir Stalino poeziją, ignoruojant jų brutalumą, būtų neteisinga. Tačiau mes privalome pateikti skaitytojams visą paveikslą.

Atsakomybė yra svarbi

Kuo labiau priartėji prie Stalino – kaip vyro, tėvo, meilužio – tuo šlykštesnis jis tampa. Užuot humanizavęs pabaisą, „intymus paveikslas“, pasak „New Yorkerio“, „suteikia šaltakraujiškam žudikiškumui, su kurio pagalba Stalinas įgijo valdžią, dar ryškesnius kontūrus“.

Charakterio atskleidimas nėra vien tam, kad perskaitęs susižavėtum. Apie charakterį rašoma dėl svarbiausio dalyko – atsakomybės. Vokietija išganė save, nes pažvelgė į akis Hitlerio žavesiui, populiarumui ir – nusikaltėliškumui. Stalinizmas, priešingai, tebetemdo Rusiją, nes rusai niekada neišgyveno kaltės dėl Stalino darbų – nėra tiesos, nėra ir išganymo.

Plutarchas, biografijos meistras, savo „Nikijaus gyvenime“ paaiškino, kad „detalės“ niekada nebūna „atsitiktinės”, kadangi jos aprėpia fundamentalias tiesas: „perteikiančias esmę, kuri nulemia susižavejimą [charizmatiško lyderio] charakteriu ir temperamentu“.

Taip, nepatogūs faktai apie vidinį Stalino žmogiškumą iš tikrųjų šokiruoja. Tačiau taip ir turi būti.

Pagal BBC informaciją parengė Zigmas Vitkus, bernardinai.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...