captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ginčai dėl Izraelio ir jo politikos (apžvalga)

Lietuva savo valstybės nepriklausomybę pirmą kartą paskelbė 1918 m. vasario 16-ąją, o Izraelis – 1948-ųjų gegužės 14-ąją. Pastaroji valstybė šiomis dienomis vėl pakliuvo į pasaulio spaudos dėmesio centrą ne tik dėl poslinkių ilgame taikos su kaimynais arabais ieškojimo procese, bet ir dėl Europos Parlamento pirmininko kalbos Knesete.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Lietuva savo valstybės nepriklausomybę pirmą kartą paskelbė 1918 m. vasario 16-ąją, o Izraelis – 1948-ųjų gegužės 14-ąją. Pastaroji valstybė šiomis dienomis vėl pakliuvo į pasaulio spaudos dėmesio centrą ne tik dėl poslinkių ilgame taikos su kaimynais arabais ieškojimo procese, bet ir dėl Europos Parlamento pirmininko kalbos Knesete.

O ši Martino Schulzo kalba Izraelio parlamente sukėlė naujakurių partijos deputatų protestus. Pasak dienraščio „Neue Osnabrücker“, „Europos Parlamento pirmininkui užduotis nebuvo lengva. Sakyti kalbą Izraelio parlamente vokiečiui politikui nors ir buvo garbė, bet sykiu taip pat milžiniškas iššūkis.

Holokausto akivaizdoje kalbėtojas turi surasti teisingą toną. Jam šnekant Knesete reikia atsižvelgti ir į Vokietijos istorinę atsakomybę, ir į besitęsiančią egzistencinę grėsmę Izraelio valstybei. Taip, svečiui turėtų būti leidžiama reikšti atvirą kritiką Izraelio politikos adresu, bet tik saikingai.

M. Schulzui šis sunkus špagatas pavyko tik iš dalies. Žiūrint dalykiškai tai jo kritika Izraelio nausėdijų politikos atžvilgiu tikrai pagrįsta. Juk žydų gyvenviečių statyba plečiasi kaip vėžio skaudulys į palestiniečių sritis.

Tačiau kas apie tai kalba, turi būti pasiruošęs, kad radikalūs Izraelio deputatai išeis iš salės. Todėl M. Schulzas ir turi savęs klausti, ar jis Jeruzalėjo pataikė į toną. Daugiau diplomatiškumo Knesete jam parodyti reikėjo“, – darė išvadą Osnabriuko laikraštis.

Kitas Vokietijos dienraštis, Berlyne ir Hamburge leidžiamas „Welt“ prikišo šiam Vokietijos socialdemokratų partijai priklausančiam politikui, kad jis, „M. Schulzas tapo savo paties nežinojimo ir nenuovokumo auka. Jis Izraelio parlamente pateikė vieno jauno palestiniečio žodžius apie tai, kaip izraeliečiai sunaudoja daugiau vandens negu palestiniečiai.

M. Schulzas, matyt, nežinojo, kad, pirma, šis klausimas labai sudėtingas, o antra, jis yra dalis antiizraelietiškos propagandos pasakojimo, kuris ypač paplitęs tarp Europos kairiųjų.

Toliau jis kalbėjo apie izraelietišką Gazos „blokadą“, kuri kursto ekstremizmą ir mažai teikia saugumo. Tačiau tuo M. Schulzas sumaišė akciją su reakcija. Juk Izraelio atsitvėrimas buvo reakcija į tai, kad valdžią perėmė grupė „Hamas“ ir kad pagausėjo išpuoliai iš Gazos pusės.
Dėl to kai kurie M. Schulzo pareiškimai ir sukėlė pyktį – jie mažai siejosi su realybe, – rašė sostinėje ir pagrindiniame uostamiestyje leidžiamas nacionalinis Vokietijos dienraštis.
Priešingą požiūrį išreiškė Darmštato dienraštis „Darmstädter Echo“. Jis sutiko, jog „nėra jokios abejonės, kad pasirodydami Izraelio parlamente vokiečiai, atsižvelgdami į Holokaustą, turi būti itin apdairūs ir atidūs. Tačiau visiškai suprantant izraeliečių jautrumus negalima ir tiesos paversti jos priešingybe.

Juk M. Schulzas dieną anksčiau iš Hebrajų universiteto Jeruzalėje gavo garbės doktoratą – už savo kovą prieš antisemitizmą ir netoleranciją. Tai ir suteikia progą tikėtis, kad šitie bukagalviai Izraelyje vis daugiau praras įtakos“, – rašė Darmštato laikraštis.

Apie platesnį taikos procesą Artimuosiuose Rytuose Izraelio laikraštis „Jerusalem Post“ rašė, kad „kai ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu savo kalboje prieš dvejus metus Jungtinių Amerikos Valstijų Kongrese sakė, jog „Izraelis nėra tai, kas Artimuosiuose Rytuose vyksta blogai, bet Izraelis yra tai, kas ten vyksta gerai“, tai jis turėjo tiesos.

Bet, deja, Jungtinės Valstijos prezidentaujant B. Obamai šitą dalyką dažnai pamiršta. O juk mūsų abiejų interesams gyvybiškai būtina, kad Jungtinės Amerikos Valstijos ir Izraelis liktų tie patikimi ir ištvermingi sąjungininkai, kuriais jie visados būdavo. Tad kodėl Amerikos vyriausybė dažnai priima sprendimus, kurie labai aiškiai žalingi Izraelio interesams?

JAV užsienio reikalų ministras Johnas Kerry aiškiai pasakė, kad jeigu išliks dabartinė padėtis ir taikos derybos žlugs, tai Izraelis gali tikėtis boikotavimo ir savo teisėtumo sumažinimo.

Bet teigti, kad Izraelis kaltas dėl to, jog Artimųjų Rytų taikos procesas žlunga ar jam gresia žlugti, yra neteisingo istorijos pasakojimo ir prastos diplomatijos ženklas“, – teigė anglakalbis Jeruzalės laikraštis.

Tačiau kitas Izraelio laikraštis, Tel Avivo „Haaretz“ truputį priešingai rašė, jog „dabar matome, kaip pasaulis išnaudoja palestiniečių silpnumą. Kol arabiškosios šalys kovoja su savo pačių valdžiomis ir Vakarams iki gyvo kaulo įgriso šis begalinis konfliktas, palestiniečiai paliekami likimo valiai. JAV užsienio reikalų ministras J. Kerry jiems siūlo pasiduoti, ir jų prezidentas Mahmudas Abbasas gali būti priverstas tai priimti.

O po to? Anksčiau ar vėliau vėl bus sukilimas. Ir tai būtų daugelio izraeliečių norų išsipildymas. Tada jie vėl galės pasauliui aiškinti: mes nusileidome, o palestiniečiai mus apgavo“, – rašė Tel Avivo dienraštis.

Saudo Arabijos Džidoje leidžiamas anglakalbis dienraštis „Arab News“ taip pat prikišo Johnui Kerry, jog „pagrindinė jo planų problema yra ta, kad jis nesiūlo jokio sprendimo. Jis siūlo tik naujai perskirstyti uždavinius, naujus pereinamuosius laikotarpius [...], tačiau tolesnis derybų prailginimas reiškia tik tolesnį dabartinės padėties prailginimą.

Tačiau ši nėra statiška, ji diena iš dienos palestiniečių pusei blogėja, su kiekviena nelegalia nausėdija palestiniečių žemėje, su kiekvienu palestiniečių namų ir gyvenimo pagrindų sugriovimu“, – rašė Saudo Arabijos laikraštis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...