captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. G. F. Stenderis – paribio kultūros žmogus

Istorija išskyrė latvių ir lietuvių tautas, vieninteles išlikusias laiko verpetuose iš baltų kalbinės šeimos. Tačiau nuolat atsirasdavo asmenybių, kurios savo mokslo darbais, menine kūryba ar politinėmis pastangomis teigė baltišką bendrumą, siekė suartėjimo ir bendradarbiavimo įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Istorija išskyrė latvių ir lietuvių tautas, vieninteles išlikusias laiko verpetuose iš baltų kalbinės šeimos. Tačiau nuolat atsirasdavo asmenybių, kurios savo mokslo darbais, menine kūryba ar politinėmis pastangomis teigė baltišką bendrumą, siekė suartėjimo ir bendradarbiavimo įvairiose visuomeninio gyvenimo sferose.

Vienas tokių buvo Gotthardas Friedrichas Stenderis (1714-1796) –kalbininkas, teologas ir rašytojas, labai daug nuveikęs savosios tautos – latvių – švietimui ir kultūrai gana nykiomis XVIII amžiaus baudžiavos įsigalėjimo, valstiečių beteisiškumo sąlygomis. Jo darbai turėjo tam tikrą atgarsį ir Lietuvoje, juolab, kad savo literatūrinę veiklą G. F. Stenderis pradėjo 1753 metais paribio miestelyje Žeimelyje. Jis vienmetis su Kristijonu Donelaičiu, o ir veikla panaši, gal net gretintina.

Gimė G. F. Stenderis rugpjūčio 27 d. Lašuose,  Eglainės apylinkėse (tai tik apie 4 km nuo Lietuvos sienos Rokiškio rajone). Jis buvo vokiečių kilmės; protėviai XVI šimtmetyje atsikėlė į Kuržemę iš Saksonijos. G. F. Stenderis studijavo teologiją Jenos ir Halės universitetuose, kurį laiką mokytojavo Latvijoje ir Vokietijoje, vėliau tapo evangelikų liuteronų kunigu, pratęsdamas giminės tradicijas.

Į Žeimelį G. H. Stenderis persikėlė, susidėjus kai kurioms aplinkybėms. Jo ankstesnę  darbo ir gyvenimo vietą – Lindės (Birzgalės) pastoriaus dvarą – sunaikino gaisras. O vyras buvo vedęs Žeimelio liuteronų  pastoriaus Braunšveigo dukrą Aną Elizabetę. Po darbuotės Žeimelyje  G. H. Stenderis nuo 1759 m. kurį laiką gyveno Vokietijoje ir Kopenhagoje, užsiimdamas matematika ir net gaublių gamyba. Sugrįžęs į Kuržemę, priėmė  Salaspilio ir Sunakstės parapiją. Tai irgi netoli nuo Latvijos–Lietuvos sienos. 30 metų čia kunigavo, o įpėdiniu parengė savo sūnų.  Palaidotas G. H. Stenderis 1796 m. Sunakstėje, paliepęs ant paminklinio akmens po pavardės iškalti žodį „latvis”. Tuo išsakė labai šiuolaikišką pažiūrį į tautybę – prisiskyrimą tam tikrai kultūrinei terpei.

Savo raštuose Senasis Stenderis (Vecais Stenders – taip latviai jį skiria nuo sūnaus Aleksandro) naudojo ir lietuviškąją tautosaką. O apskritai jo vardas minimas, kalbant apie įvairiausių žanrų latviškosios literatūros ištakas.

1753 m. Karaliaučiuje buvo išleista jo išversta vokiečių poeto Bartholdo Heinricho Brockeso odė  „Ramus  oras po perkūnijos”, kuri laikoma pirmąja pasaulietinės poezijos publikacija latvių kalba. Pastorius prisidėjo ir rengiant naująjį Kuršo giesmyną (1754 m.). 1756-aisiais Karaliaučiuje buvo išspausdinta G. F. Stenderio knyga „Šventi apsakymai” – labai gražia liaudiška kalba papasakoti epizodai iš Šv. Rašto. Iš šios knygos valstiečiai mokė savo vaikus latviško rašto; net ir į folkloro kūrinius įsiterpė autoriaus suposmuotos „šventosios mintys” – krikščioniški pamokymai.

Tikėtina, kad Žeimelyje  G. F. Stenderis parengė taip pat ir latvių kalbos gramatiką, kuri buvo publikuota 1761 m. Kartu buvo išspausdintas ir labai pravartus švietimui leksikonas. G. F. Stenderis – ir pirmojo iliustruoto latviško elementoriaus autorius (1787 m.). Jo eilėraščių tomelis „Naujos dainos”, išėjęs 1774 m. – pirmasis pasaulietinės latvių poezijos rinkinys.

Tačiau bene didžiausias G. F. Stenderio nuopelnas tautos kultūrai – enciklopedinio pobūdžio leidinys „Augstas gudrybas gramata no pasaules un dabas“ („Gilios išminties knyga”), išspausdintas Jelgavoje tais pačiais 1774-aisiais. Šią pirmąją latvišką mokslo žiniasklaidos knygą, skirtą valstiečiams žemdirbiams, autorius suskirstė į dvi dalis: pirmojoje populiariai pateiktos mokslo žinios, antrojoje – didaktinio ir moralinio religinio pobūdžio kūrinių vertimai. Pirmojoje dalyje, kurią sudaro trisdešimt skirsnių, pasakojama apie atmosferos reiškinius, supažindinama su pasaulio geografija (išskirtinį dėmesį čia skiriant Kuršui ir Vidžemei), pateikiama žinių iš pasaulėrėdos – pirmą kartą latvių spaudoje apibūdinama heliocentrinė Saulės sistemos sandara, detaliai išaiškinami kalendoriaus sudarymo principai bei pasakojama apie žmonijos civilizacijos istoriją. Enciklopedinis leidinys turėjo didžiulį pasisekimą, tad XVIII šimtmetyje buvo išleistas dar du kartus.

Paribio kultūros žmogus G. F. Stenderis savo darbuose nuolat pabrėždavo latvių ir lietuvių tautų artimumą. Mūsų etnokultūrai aktualiausia iš jo literatūrinio palikimo yra medžiaga  apie tradicinį kalendorių. Tikėtina, kad tai žinios iš mokslininko gimtinės ar gyventų vietų, taigi atspindinčios bendrąjį baltišką paveldą.

Ypač įdomūs yra „Gilios išminties knygoje” pateikti mėnesių vardai. Jie išrašyti lentelėje kartu su Kurše dar XVI amžiuje kito latvių pastoriaus Paulo Einhorno surinktais vardais. Įdomesnieji būtų šie: švenčių arba žiemos mėnuo (tai sausis), žvakių (vasaris), polaidžio arba grienės (retas žodis, reiškiantis plutelę ant sniego; tai kovas), sulos (balandis), lapų arba sėjos (gegužė), žiedų (birželis), šieno (liepa), šunų (rugpjūtis), šilų arba viržių (rugsėjis), vėlių (spalis), šalčio arba šalnų (lapkritis). Metai baigiasi  vilkų mėnesiu.

Matome, kad senoviški mėnesių pavadinimai yra gamtiniai, atitinkantys pagrindinius sezoninės kaitos požymius bei ūkio darbų terminus. Nelabai aiški yra tik šunų mėnesio vardo kilmė; nebent jis būtų siejamas su medžiokle skalikais, kurią dvarponiai paprastai rengdavo po javapjūtės. Dar įdomu, kad šalia vėlių pavadinimo G. F. Stenderis įrašė pastabą, kad taip mėnuo vadintas „pagoniškais” laikais. Svarbu, kad tam tikras mėnesių vardų analogijas galima surasti Mažojoje Lietuvoje spausdintuose kalendoriuose. Tai galima aiškinti tiek gamtos reiškinių ir ūkininkavimo būdo panašumais, tiek ir kontaktais per žvejus kuršininkus. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tai – senojo baltų kalendoriaus palikimas. Gaila, kad latvių literatūrinė kalba neišsaugojo tradicinių vardų, o juos pakeitė vediniais iš lotynų.

Kalendorines šventes G. F. Stenderis įvardijo kaip krikščioniškų šventųjų vardadienius, pavartodamas lietuvišką žodį –  „švintas”. Įdomūs jo pateikti Gavėnios sekmadienių pavadinimai, pavyzdžiui, aštuntasis prieš Velykas – Sėjos, devintasis – Darbininkų. Kalbėdamas apie šventes, G. F. Stenderis išpeikia „amatininkų  pirmadienius”, kai jiems darbus po ulionių sunku pradėti. Įtaigiai jis aiškina būtinybę įvesti Grigaliaus kalendorinį algoritmą, turbūt todėl, kad protestantiškose šalyse reformos imtasi tik XVIII amžiuje. Ir dar palydi tokia taiklia replika: „O kas norėtų švęsti abejas šventes, naująsias ir senąsias, tai būtų tikras mulkis ir tinginių pantis”. Labai svarbi yra G. F. Stenderio pastaba apie tai, kad latviai senovėje naudodavo mėnulio kalendorių, mėnesio pradžią tapatindami su jaunatimi. Jo raštuose paminimas taip pat Jokūbo lazdos žvaigždynas, kurio pavadinimas seniau plačiai buvo žinomas ir Žemaitijoje.

Apskritai į G. F. Stenderio tekstus verta atidžiai įsiskaityti – juose užfiksuota paribio etnožinijos dalykų iš to laikmečio, kada etninės kultūros reikšmė dar nebuvo suvokta, o medžiaga niekieno nefiksuojama. Artėjanti iškilaus švietėjo 300 metų gimimo sukaktis minėtina kaip bendrosios baltų kultūros tyrinėtojo darbų įvertinimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close