captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Krosnis: nuo prosenoviškojo ugniakuro – iki šeimą vienijančio židinio

Mįslė klausia: „Žiemą brolis – vasarą molis. Kas?“ Žinoma, krosnis, stovinti senoviško namo viduryje. Žiemą ir kitų metų laikų darganotomis dienomis iš jos tas namų jaukumas. Tad apie krosnį tradiciniame lietuvio name...
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Mįslė klausia: „Žiemą brolis – vasarą molis. Kas?“ Žinoma, krosnis, stovinti senoviško namo viduryje. Žiemą ir kitų metų laikų darganotomis dienomis iš jos tas namų jaukumas. Tad apie krosnį tradiciniame lietuvio name...

Žemaičių ir suvalkiečių duonkepės būdavo pakuriamos iš virtuvės, bet visas jų ilgis – šeimynstubėje arba prastojoje troboje. Aukštaičių pirkiose duonkepių tradicinė vieta – kairėje prie durų iš priemenės; anga atsukta į šoninės sienos langus. Joje būdavo gaminamas ir kasdienis valgis. Panašiai ir dzūkuose...

Krosnį statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia ant medinių kojų suplūkdavo padą ar laistą, dažniausiai gero sieksnio ilgio ir bemaž tokio pat pločio. Krosnies viduje turėtų tilpti šeši dideliausi duonos kepalai. Pado padarymą būtinai „aplaistydavo“ – pasivaišindavo alumi. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti – vadinamąją „kiaulę“.

Ant viršaus krėsdavo keletą labai gerai išminkyto molio sluoksnių. Pradžiuvus moliui, kiaulę „pešdavo“ – išimdavo medinį karkasą. Krosnies priekis vadintas kakta arba priekakčiu. Anga būdavo uždengiama medine ar skardine pečiadangte. Prieš angą padarydavo prieždą – vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputėlį įduobdavo, kad senoliai ir vaikai galėtų šaltuoju metų laiku ten patogiai miegoti, kokius kailinukus pasimetę. Dar ten ir grūdus prieš maldami girnomis padžiovindavo.

Šonuose padarydavo nišas – „pečiurkas“, pirštinėms ar šiaip kam išdžiovinti. Užbaigti duonkepę plūkti stengdavosi mėnuliui dylant – bus ilgaamžė, neskilinės, o į plyšius svirpliai neįsimes. Tik ne po saulės laidos, antraip „tarakonų ir kitokio amaro“ prisirinks. O kaminą užbaigti reikia per pilnatį – šeimininkė visados turės iš ko viralą paruošti.

Duonkepei krosniai iš prosenoviškojo ugniakuro atiteko šeimą ar giminę vienijančio židinio įvaizdis. Pirmą kartą naują krosnį užkurti turi vyriausioji šeimos moteris. Ir ne bet kuo, o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Pridėdavo dar ir šventintų žolelių; krosnies šonus iš vidaus pašlakstydavo šventintu vandeniu. Tada peržegnodavo ir kurdavo.

Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies kaktą. Taigi kitados manyta, kad šiame pagrindiniame namų vidaus statinyje įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsiteikti. Kūčių naktį su uždegta žvake merginos žvilgteldavo į krosnies vidų – bene pamatys ten savo likimo ženklus. Arba burtams iš po papečkės išsitraukdavo vištą.

Dar labiau toks krosnies mitologiškumas išryškėja per vestuves, kai į šeimą priimamas naujas narys. Nuotaka iš namų išvykdama atsisveikindavo su savo namų ugnele – bučiuodavo pečiaus kaktą ir žarsteklį, sakydama „Dieve, duok man gero gyvenimo!“ Pirmaryčiais iš klėties į trobą atvesdinta jaunoji ant prieždos turi padėti rankšluostį, o kitą užmesti ant žarsteklio arba užrišti ant jo margaspalvę juostą. Tuo tarsi pamalonindavo naujųjų namų dvasią.

Ypač pagarbiai su krosnimi turėdavo apsieiti besilaukianti moteris – nuo to priklausys gimsiančio vaikelio būdas. Nėščiajai neleisdavo kurti ugnies. Negalima jai prieš krosnį valgyti – kūdikėlis labai seilėsis. Negalima sąšlavas sužerti ant krosniadangties – vaikai užaugę paliks šeimų nesukūrę. Pribuvėja duodavo gimdyvei išgerti sutrinto angliuko, savaime iššokusio iš pakurtos krosnies.

Kūdikio pirmojo maudymo vanduo tris dienas būdavo išpilamas pakrosnėn – tada vaikas bus prieraišus namams ir apgintas nuo „blogų akių“. O parvežus po krikšto namo, vaiko rankute perbraukdavo per krosnies kaktą, kad mylėtų gimtuosius namus, nebūtų užaugęs koks „svieto“ perėjūnas.

Ugnis namuose turėdavo vienerių metų gyvenimą. Ji krosnyje būdavo atnaujinama tik prieš šv. Velykas – Didįjį šeštadienį, užliejus senąją šventintu vandeniu. Įkūrus krosnį atneštąja ugnimi, o vėlesniais laikais – pašventintais degtukais, būdavo kepami velykiniai pyragai. Pirmąją Velykų dieną nevalia lipti ant krosnies, antraip vasarą kiaulės javus išknaisios. Antrąją dieną krosnyje sudeginami margučių lukštai – tai ir pašalas greit prapuls.

Galima manyti, kad namų krosnies mitologiškumas ateina iš senosios baltų religijos praktikuotų šventosios ugnies ritualų. Tos ugnies šventumas savaime perėjo krosniai, tapusiai tarsi namų aukuru. Todėl čia ugnies užgesimas būdavo laikomas nelaimės ženklu – žarijos po pelenais turi žėruoti lygi ryto.

Krosnis iš visų kitų tradicinio būsto dalių daugiausiai susijusi su religiniu elgesiu. Kai kurios išlikusios bemaž iki mūsų dienų apeigos turi ir ugnies dievybės įvaizdį. Štai, pabaigusi kasdienę namų ruošą šeimininkė „paklodavo patalą“ ugniai. Aukštaitijoje tai reikšdavo tokią veiksmų seką: reikia peržegnoti pelenus, sukalbėti maldą, tada tarti „paklota“, po to viską pakartoti ir tarti – „užklota“. Pasakydavo ir padėką: „Dėkui, Dieve, už šią dienelę, duok sulaukti geros naktelės, apsisaugoti nuo neprietelių, duok surasti paklydusiems kelią“. Ant prieždos statydavo puodelį švaraus vandens; vaikams paaiškindavo: „kad ugnelė turėtų kuo rytmetį nusiprausti“.

Žemaitijoje, užžarščius žarijas pelenais, ant jų būdavo piešiamas „pelenų“ kryžius – su tokiais užbrauktais galais. Tada sakoma maldelė: „Šventa Agota, Agotėle, užkaupta gulėk, po pelenais žėrėk, po namelius nevaikščiok, mus nuo viso pikto saugok!“ Taigi namų židinio ugnis personifikuota šventąja globėja Agota, kuri pakeitė senosios baltų mitologijos duonos ir ugnies dievaitę Gabiją arba XVI a. autoriaus J. Lasickio minimas žemaičių mitines būtybes Ublanyčią  ar Krosninį.

Kartu tikėta, kad krosnis esanti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu į jos šonus negalima suduoti – „gali dūšelėms kaulelius palaužti“. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypščia, tai vėlės prašo už jas pasimelsti arba pranašauja gręsiančią namams nelaimę. Negalima kurti krosnies malkomis, sukirstomis per adventą, – liepsna su didžiausiu trenksmu per kaminą išlėks.

Šiaip jau duonkepę kūrendavo alksninėmis ir pušinėmis malkomis, pridėdami dar kiek ir beržinių. Juk kiekviena medžio rūšis vis kitokią šilumą duoda…

Lietuviškos mįslės ir priežodžiai apie krosnį taip pat skleidžia šilumą: „Stovi kampe avilys – nepaveš jo ir arklys“; „Meška su kišenium“; „Pykšt pokšt pilies vartai, dun dun ožio ragas, tame rage saulė teka“; „Stovi kertėje, tyli, raudonais žaibais pila“; „Pilnas tvartas raudonų žirgų. Kai vienas juodas įeina, visus išspardo“; „Ant pečiaus per karšta, papečy – per šalta: jam niekaip neįtiksi“; „Svetima krosnis nešildo, kai sava užgęsta“; „Savo namų ir dūmai saldūs“; „Tinka ir prie pečiaus, ir prie svečio“; „Ačiū! – Pabučiuok pečių!“

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...