captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Ne socializmas, bet liberalizmas

Lietuvoje minimalusis atlyginimas yra ne naujiena ir beveik niekas neginčija, kad toks turi būti. Nesutariama tik dėl jo dydžio ir kiek bei kada jį reikėtų pakelti. O Vokietijoje, ūkiškai stipriausioje ir pažangiausioje Europos šalyje, jis visoms užsiėmimo sritims bus įvestas tik nuo 2015-ųjų. Ar tai kairiųjų įsigalėjimo naujoje koalicinėje vyriausybėje rezultatas?
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Lietuvoje minimalusis atlyginimas yra ne naujiena ir beveik niekas neginčija, kad toks turi būti. Nesutariama tik dėl jo dydžio ir kiek bei kada jį reikėtų pakelti. O Vokietijoje, ūkiškai stipriausioje ir pažangiausioje Europos šalyje, jis visoms užsiėmimo sritims bus įvestas tik nuo 2015-ųjų. Ar tai kairiųjų įsigalėjimo naujoje koalicinėje vyriausybėje rezultatas?

„Taip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti“, – teigia Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje filosofas, žurnalistas, rašytojas Matthias Gronemeyeris. Minimalus atlyginimas gali dingotis netgi „kaip vėlyvas socializmo laimėjimas“.

Juk per praėjusius „parlamento rinkimus Vokietija pasistūmėjo kairėn, Laisvųjų demokratų partijos (liberalų) federacijos parlamente išvis nebeliko“, o socialdemokratai koalicinės vyriausybės programoje ir sudėtyje išsikovojo itin ryškias vietas. 

„Tačiau kaip tik minimalaus atlyginimo atžvilgiu dalykai tikrovėje gali būti visai kitokie. Gal šita tariamai kairiosios politikos priemonė iš tiesų yra ne kas kita kaip neoliberali?“, – klausia jis.

Taip linkęs manyti M. Gronemeyeris ir paaiškina, kodėl taip galvoja. Pirmiausia jis nurodo, jog „Vokietijoje tie, kurie uždirba taip mažai, kad iš savo darbo negali pragyventi, gauna papildomų išmokų iš biudžeto perskirstymo“.

„Šiuo metu tokių yra per milijoną ir tris šimtus tūkstančių: jie šalia pajamų iš darbo dar gauna ir socialinę pašalpą. Tačiau tie, kas šitaip priklauso nuo valstybinio pajamų perskirstymo, automatiškai pajungiami valstybės savivalei ir dalinai tampa jos išlaikytiniais.

Jų, nepasiturinčiųjų, atžvilgiu, valstybė tampa šeimininke, kuri pagal politinę konjunktūrą ar biurokratinius užgaidas gali juos vedžioti už diržo.

O įvedus visuotinį ir pakankamai aukštą minimalų atlyginimą šitie valstybės įsikišimai į milijonų piliečių privačiąją sferą liautųsi. Minimali alga reiškia ne valstybės galios didinimą, o priešingai – valstybės traukimąsi.

Juk tuo atveju valstybė tik įveda bendrą taisyklę, kuri visiems galioja vienodai, ir nebeskirsto gyventojų pagal poreikius.

Būtent ši „įstatyminių taisyklių valdžia“ ir atitinka naujojo, kitaip sakant, ordoliberalizmo, dar kitaip, tvarkos liberalizmo dvasią – to liberalizmo, kuris XX amžiaus vidury susikūrė kaip reakcija į vadinamojo „mančesterinio kapitalizmo“ kraštutinumus.

Juk XIX amžius, viena vertus, leido susikaupti didžiuliems turtams, o antra vertus, privertė daugelį žmonių pasitenkinti tik pačiu vargingiausiu gyvenimu. Laisvės idėja, kaip ją puoselėjo klasiškieji liberalai Davidas Hume`as ir ypač Adamas Smithas, nuėjo šuniui ant uodegos.  

Užtat negalėjo būti nė kalbos apie galimybių lygybę, tokią, kuri egzistuotų ne tik popieriuje, bet pasireikštų ir materialiuose santykiuose.

O naujiesiems liberalams pajamų pasiskirstymas vis dar lieka rinkos rezultatu. Tačiau mažytes algas gaunantieji dažniausiai prastai atlyginami ne todėl, kad būtų tinginiai ar kvailiai, bet todėl, jog kai kurios įmonės ar net ištisos jų šakos valstybinę perskirstymo politiką pasigriebia sau ir įtvirtina tokius galios santykius, kurie atskiram žmogui atima bet kokią galimybę užsidirbti jam pritinkantį atlyginimą.

Jos elgiasi ne pagal laisvąją rinką, o iškreipia ją. Todėl, kaip rašė Friedrichas Augustas von Hayekas, vienas iš naujojo liberalizmo pirmtakų,  politikos užduotis ir būtų „kiekvienam be išimties visuomenės nariui pagerinti galimybes užsidirbti gerą atlyginimą“.

O tam, kad būtų užkirstas kelias išnaudojimui, reikia, kaip teigė Walteris Euckenas, ordoliberalizmo įkūrėjas, „imtis priemonių prieš valdžios susitelkimus vienose ar keliose rankose“.

Taigi visoms ūkio šakoms taikomo minimalaus atlyginimo įvedimas yra panašus greičiau į kartelių draudimo įstatymą, kuris užtikrina konkurenciją, nei į pasikėsinimą riboti prekių ar paslaugų verslo ir pramonės iniciatyvų laisvę. 

Šito nemato tik tas, kas į minimalią algą žiūri vien per įmonininko ar verslininko akinius. Aišku, įstatymo nustatytas minimumas jam reiškia didesnes išlaidas, kurių dėl globalios konkurencijos negalima tik paprastai užkrauti vartotojams.

Bet pagal šią logiką reikėtų panaikinti visą ekonomikos reguliavimą – nuo draudimo įdarbinti vaikus iki bet kokio aplinkos saugojimo. Tačiau visiškai nereguliuojama ekonomika atneša klikas, nežabotą lobizmą, kartelius, o būtent šie monopolistiniai dalykai ir palaidoja tą galimybių ir šansų lygybę, kurią politiniam liberalizmui taip svarbu išsaugoti.

Demokratija yra tada, kai valstybę palaiko ir išlaiko piliečiai, o ne atvirkščiai. Tačiau iš daugelio studijų žinome, kad naudojimasis pajamų perskirstymo vaisiais žmones nuo politikos atitolina, tuo tarpu gavus savo paties užsidirbtas pajamas auga dalyvavimo politikoje ir viešuosiuose reikaluose lygis.

Ta prasme ir visuotinai užtikrinta minimali alga būtų skydas, apsaugantis individualią laisvę ir savo paties apsisprendimą nuo išpampusios, per dideles pretenzijas reiškiančios valstybės. Ir jei tai nėra geriausia prasme liberalu, tai kas gi būtų tas liberalizmas“, – baigdamas straipsnį Vokietijos radijo portale klausia filosofas M. Gronemeyeris.

Straipsnyje, išspausdintame portale „Social Europe Journal“, garsiosios Londono ekonomikos ir politinių mokslų mokyklos profesorius Alanas Manningas rašo, jog „minimalios algos padidinimas nebūtinai turi vesti prie darbo vietų sumažėjimo“ ir aptaria priežastis, kodėl ir rinkas (darbo rinkas bei finansų rinkas) reikia reguliuoti tam, kad jos gerai veiktų.

Pasak jo, atlyginimo minimumo nustatymas yra  „teisėtas įrankis reguliavimo priemonių arsenale“. Gal  anksčiau cituotasis M. Gronemeyeris teigtų, kad tai ne tiek reguliavimo priemonė, kiek rinkos žaidimo taisyklė, kurią valstybė turi teisę nustatyti, kaip ir taisyklę, kad daugumai darbų negalima samdyti vaikų, ar taisykles, neleidžiančias tam tikro gamtos teršimo ar draudžiančias pardavinėti žmonių organus ar ir visą kūną. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...