captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Narušytė. Tikrinti demokratijos – į muziejų fondus

„Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą/Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys, / Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim“, – sveikina mus Kristijonas Donelaitis su naujais metais iš visų ekranų, galerijų, radijo imtuvų, knygų ir priemenių.

„Vei, broleliai, seną vėl nulydėjom metą/Ir visokius jo vargus taip jau nulydėjom. / Ką mums naujas mets ir vėl atkopdama saulė, / Kad mus sviete dievs laikys, toliaus sudavadys, / Dar ikšiol nenumanom ir žinoti negalim“, – sveikina mus Kristijonas Donelaitis su naujais metais iš visų ekranų, galerijų, radijo imtuvų, knygų ir priemenių.

Gyvas jau tris šimtus metų, vis griaudėja, graudina, guodžia savo būrus pasižvalgydams į dangų, kalbindamas paukštelius, vis laukdamas saulės ir ilgėdamasis savo kakalio šilto. Kaip ir aš, akimis gerdama pilnaties šviesą, kol mano kalytė kiša nosį į kiekvieną pėdą melsvai blizgančiame sniege, atidžiai renka duomenis – kas praėjo, kada, su kuo ir kokių tikslų vedinas. Čia liko daug istorijų, visos susipynė, o ant jų mudvi rašome savąją. Šuo viską sužino, o aš tegaliu įsivaizduoti. Man tie pėdsakai nekalba, savo paslapčių neišduoda.

Fotografija – juk irgi pėdsakas, prisiminiau, vartydama naująją Artūro Valiaugos knygą, skirtą Donelaičiui. Ji taip pat sako ne viską ir ne visiems. „Peizažas, artimas akiai ir tolimas atminčiai, – rašo Valiauga knygos atvarte, – slepiantis nadruvių, skalvių pilkapius, susiklostęs virš prūsų, lietuvių, prancūzų, vokiečių, rusų kaulų ir nepaklūstantis harmoningos kompozicijos dėsniams. Peizažas krašto, vis dar aptverto tvora, – stalkerio zona, į kurią patekus apima nerimas, iš prigimties atpažįstamas iš saulėlydžio medžių viršūnėse, pavasario žalumos, vasarvidžio kvapų, rudens klampynės vieškely, baltos žiemos tylos...“

Atpažįstamas, maga pridurti, iš Donelaičio teksto, kuris čia išspausdintas lietuviškai, rusiškai, vokiškai ir angliškai – kiekvienam metų laikui – vis kita kalba, neišduodančia pamokslų prasmės, jei tos kalbos nemoki. O fotografijų išversti nereikia, bet apie ką jos kalba? Peizažas, po kurį vaikštinėjo pastorius, per daug nesiskiria nuo mūsiškio, bet susivėlęs, tvoros iširusios, sienos riogso kaip per ilgai laikyti numirėliai, laukuose – nutrupėję laipteliai į niekur, apsunkęs dangus nieko gero nežada. Tik balos blykčioja kaip properšos į anapus. Vienoje atsispindi raudona Donelaičio muziejaus stogo trapecija – jis ten, už medžių, bet kelias užžėlęs. Jei eisi į šią atminties zoną, prasmegsi.

Akivaizdu, kad Dievas šios vietos nebedavadija – nebetvarko. Senatvinė depresija prasismelkė į bažnyčias, į vaizdą, į dangų. Kaip likimas. „Vsio budiet chorošo“ (liet. viskas bus gerai) – ramina kietabriaunės raidės ant naujų metalinių vartų, saugančių įėjimą į turtuolių zoną. Bet jų sarkastiškas tonas suskamba kaip „Arbeit macht frei“, tuo pačiu stiliumi sveikinęs atvykėlius į nacių koncentracijos stovyklas. Gal todėl, kad kitoje fotografijoje iš visko šaiposi graikų pergalės deivė Nikė, padaryta iš žvejo oranžinio apsiausto ir krepšio, kabanti ant žaliai nudažytų lentų sienos Bredūnuose, o dabar – Jagodnoje. Darbas tave išlaisvins nuo žiemos rūpesčių ir viskas bus gerai, jei liausies galvojęs, jei susileisi užmaršties injekciją ir pasakysi: ai, ten ne Tolminkiemis, ten – Čistyje Prudy ir tegu jie sau ten... Čia mes apseisim.

Pagalvojau, kad pelkynuose paklydusio Donelaičio muziejaus fotografija – simboliška. Ji išreiškia mūsų santykį ne tik su ta konkrečia vieta, kuri jau nebeturi nei savo vardo, nei savo gyventojų, nei savo kalbos, bet ir su savo istorija. Ji vos ne visa – tarsi už tvoros, už to neįžengiamo žolyno, zonoje, kur viešpatauja kažkas stipresnis. Mūsų istorija priklauso ne mums. Į kurį metą bepažvelgsi, teks mokytis vis kitos kalbos. Laiko pėdsakus išsaugoję archyvai bus kažkur kitur, už mūsų valstybės sienos, toli, tolminkiemiai uždarytais draudimų vartais. Kita vertus, ir tai, kas yra visai čia pat, šitame mieste, ne visada yra prieinama. Čia juk – ta pati posovietinė zona, kur vis dar galioja ne tiek įstatymas, kiek stipresniojo teisė.

Kalbu apie istoriją, užfiksuotą fotografijose. Ji paslėpta muziejų fonduose, kuriuos saugantys direktoriai yra visagaliai. Jie tau leidžia pasižiūrėti, kaip, pavyzdžiui, vaikščiojo moterys dar neišgrįstomis praeities Vilniaus gatvėmis į purvą mirkydamos sijonus, arba ne. Ypač ne, jei tu – tyrinėtojas. Yra muziejų, kur bet koks tyrinėtojas sutinkamas kaip vagis, pasikėsinęs į valdovų asmeninį turtą: studentas, rašantis diplominį darbą, kuratorius, sumanęs praeities vaizdą parodyti kitiems, mokslininkas, mėginantis atkasti dabarties pamatus.

Tuo ypač garsėja viena didžiausių institucijų – Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriam patikėta saugoti bemaž visą XIX amžiaus fotografiją, praeities vizualinę kultūrą. Visi kolegos tyrinėtojai žino, kad panorėjęs susipažinti su fondais, būsi išprašytas – žinoma, mandagiai, žinoma, kokia nors neatremiama dingstimi, esą kažkas dar nesutvarkyta, popieriai nesurašyti, metus užsitęsusi sanitarinė diena ar dar kas nors. O tikroji slėpimo priežastis kita: fondų valdovė nenori, kad įdomią medžiagą paviešintų kas nors kitas anksčiau nei tai padarys ji.

Muziejus tai ir daro – leidžia storus fotografijos istorijos albumus. Bet procesas lėtas. Visi laukia. O tuo metu praeitis dūla ir tolsta, lieka nesuprasta, neįsivaizduojama. Visi žino, bet niekas garsiai nesako, kad šis muziejus yra tapęs iš esmės privačia direktorės kolekcija, kažkodėl išlaikoma už valstybės pinigus. Zonoje kalbėti pavojinga, patogiau užsimerkti, pasakius sau – „vsio budiet chorošo“, nes jau seniai aišku, kad tikrai niekas nepasikeis.

Archyvuose ir muziejų fonduose saugomos informacijos slėpimas nėra toks jau nekaltas. Kol Vito Luckaus fotografijų kolekcija buvo išvežta į užsienį, jo kūryba mums buvo nepažįstama, ji tarsi nebuvo mūsų kultūros dalis. Kol negalima pasiskaityti visų KGB bylų, nesužinosime, kas iš tiesų gyvena šalia mūsų. Kol praeities fotografijos neprieinamos tyrinėtojams, tol mūsų sąmonę valdo netikslus istorijos vaizdinys, o Lietuvos mokslas stoviniuoja vietoje. Štilis. Prancūzų filosofas Jacques`as Derrida tikriausiai pasakytų, kad toks elgesys su archyvais yra totalitarizmo požymis. „Nėra politinės galios be archyvo, be atminties kontrolės, – rašė jis. – Efektyvią demokratizaciją visada galima pamatuoti šiuo esminiu kriterijumi: dalyvavimu ir priėjimu prie archyvo, jo sandaros ir jo interpretacijos.“

Žiemos vidury, kai žemę užkloja sniegas ir būrams nėra ką veikti, užuot sėdėję pas kakalį šiltą, jie gali atlikti paprastą demokratijos testą – nueiti į kokio nors muziejaus fondus patyrinėti praeities. Jei neįleis, vadinasi, demokratija dar neveikia. Bet kiekvienas prašymas vis klibins tvorą, saugančią šią stalkerio zoną. Galbūt kada nors ji nuvirs ir saulelė vėl atkopdama budins svietą...

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...