captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Šviesuliai žiemos danguje

Senovėje, kuomet mūsų krašte laikas būdavo matuojamas pagal mėnulio fazes, žmonės sakydavo, kad mėnuliui visai sudylant, baigiasi ir pirmasis metuose vilkų mėnuo. O Rytų Azijos šalyse antroji mėnulio jaunatis po žiemos saulėgrįžos yra Naujieji metai. Kalendorius – žmogaus rūpesčių ir švenčių derinimas su dangaus šviesulių reiškiniais.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Senovėje, kuomet mūsų krašte laikas būdavo matuojamas pagal mėnulio fazes, žmonės sakydavo, kad mėnuliui visai sudylant, baigiasi ir pirmasis metuose vilkų mėnuo. O Rytų Azijos šalyse antroji mėnulio jaunatis po žiemos saulėgrįžos yra Naujieji metai. Kalendorius – žmogaus rūpesčių ir švenčių derinimas su dangaus šviesulių reiškiniais.

Giedrios sausio mėnesio antrosios pusės naktys – nors ir šaltos, tačiau puikios didingu dangaus skliauto vaizdu. Netgi pro didmiesčio šviesas prasimuša šviesulių spindesys. Juolab, kad ir mėnulis dabar delčioje...

Tarsi koks žibintas visą naktį švyti Jupiteris; jis – aukštai pakylančiame Dvynių žvaigždyne. Tai – palankiausias metas stebėti didžiausią Saulės sistemos planetą. Ji – opozicijoje, o ryškis siekia -2,7. Turint kad ir nedidelį teleskopą ar gerus žiūronus, Jupiterio paviršiuje galima įžiūrėti dvi pusiaujo juostas atmosferoje bei įžvelgti planetos disko suplotumą, atsiradusį dėl labai greito planetos sukimosi apie savo ašį. Šios milžiniškos dujinės planetos para tetrunka apie 10 val., todėl atmosferos sluoksniai sūkuriuodami skrieja uraganiniu greičiu, siekiančiu iki 150 m/s greičiu.

Teleskopu taip pat galima išvysti prie planetos pietinės pusiaujo juostos esančią  Raudonąją dėmę – jau kelis šimtmečius stebimą sūkurį Jupiterio atmosferoje. Ten laisvai tilptų Žemės rutuliukas. O Jupiterio tūris yra per 1330 kartų didesnis už mūsų gimtosios planetos.

Aplink Jupiterį sukasi net 63 gamtiniai palydovai, keturis didesniuosius – Ganimedą, Kalistą, Ijo ir Europą – būtų galima įžiūrėti ir plika akimi, jeigu jų nenustelbtų Jupiterio spindesys. Vardai – iš graikų mitologijos, tai – Dzeuso pagrobtos gražuolės ir jo tarnas. Šie palydovai yra didesni už Mėnulį, juos 1609–1610 m. žiemą pro vieną pirmųjų savo sukonstruotų teleskopų atrado Galileo Galilėjus.

Neilgai trukus juos stebėjo ir Vilniaus universiteto astronomai, vadovaujami profesoriaus Osvaldo Kriugerio. Nesunku įsitikinti, kad palydovų padėtis kasnakt pastebimai keičiasi, vis kitaip būna išsidėstę.

Labai skirtingos prigimties tie Jupiterio mėnuliukai: Ijo – nusėta veikiančiais vulkanais, Europą supa vandenynas, padengtas storiausiu ledo šarvu, Kalista – iš  ledo ir uolienų, jos paviršius nusėtas meteoritiniais krateriais. Panašus yra ir  Ganimedas, bet su metalo branduoliu.

Apie vidurnaktį Mergelės žvaigždyne pateka ir kasnakt vis tampa šviesesniu Marsas. Tačiau visas planetas dabar danguje ryškiu stelbia Venera. Jos spindesys pasiekė -4,6. Beje, planeta jau tapusi Aušrine, patekančia pietryčiuose kiek po 6 valandos ryto. Kas anksti keliasi, trečiadienį visai arti šalia ryškiosios planetos galės pamatyti plonytį bemaž sudilusio mėnulio pjautuviuką.

Rytų Azijos šalyse džiugus naujametinis šurmulys, prasidėsiantis šiemet sausio 31 d., užtruks gana ilgai – iki mėnulio pilnaties. Bet šventė ten pagal prosenoviškas žemdirbių tradicijas vadinama Pavasario sutiktuvėmis.

Kultūrų sąveika, vykstanti kaskart vis labiau globaliniais ryšiais susaistomame pasaulyje, išplatino kai kuriuos rytiečių kalendoriaus įvaizdžius ir mūsų gyvenime. Kas, pavyzdžiui, nebus girdėjęs apie medinio Arklio metus? O ir mūsų populiariuose leidiniuose rasime astrologines prognozes, horoskopus. Nors turime žiniasklaidai skirtą Lietuvos etnokosmologijos muziejų, daugelis žmonių kažkiek tiki žvaigždžių lemtimi. Ir kuo dar kliautis šiais permainų laikais?  Tai kaip ten yra su Arklio metais?

Kasdienis gyvenimas šiandien ir Azijos šalyse vyksta pagal europietiškąjį Grigaliaus kalendorių, tačiau tradicinių švenčių datos, palankios dienos šeimos įvykiams  nustatomos pagal  senąjį, tradicinį kalendorių. Jis išties labai garbingo amžiaus – siekia III tūkstantmečio prieš Kristaus gimimą vidurį.

Legenda byloja apie pabaisą Nianą, kuris kas 12 metų pasirodydavo iš savo urvo kalnuose ar jūros gelmėse ir siaubdavo žmonių gyvenvietes. Atbaidomas būdavo tik triukšmu ir raudona spalva... Štai iš kur mūsų pamėgtieji fejerverkai! Iš tiesų tai – dvylikos metų ciklą kitados įdiegė į kalendorinę sistemą ryškiojo Jupiterio stebėjimai. Kalendoriuje šį ciklą sudaro vadinamieji „žemiškieji ramsčiai“, įvardinti gyvūnais. Pradedama mitiniu, iš fantazijų, sakmių  ir pasakų – drakonu. Jis simbolizuodavo imperatoriaus galią ir absoliučią valdžią. O toliau – realūs padarai: gyvatė, arklys, avis, beždžionė, gaidys, šuo, kiaulė, žiurkė, jautis, tigras ir kiškis. Žmogaus vidutinis amžius, manyta, yra 60 metų. Šiame tarpsnyje tilpo 5 ciklai. Tai nuolat pasikartojančio laiko samprata.

Griežtas taisykles kiniečių kalendorius įgavo apie 500-sius metus prieš Kristų. Mėnuo ten turi 29–30 dienų, prasideda per jaunatį. Kas 2–3 metus tarp 12 mėnesių tenka įterpti papildomą, kad suderinus su saulės ratu. To mėnesio vieta nustatoma gana sudėtingais skaičiavimais. Greta mėnesių kinų kalendoriuje dar yra 24 taškai – jie žymi sezoninius reiškinius, pavyzdžiui, vabzdžių prabudimą, grūdų brandai reikalingą lietų, didžiuosius karščius, šaltąją rasą, mažuosius šalčius. O šventės jame – kai pasikartoja mėnesio ir dienos skaičius. Dar yra ypatingai svarbių ir gražių, tokių kaip Drakono valčių, Chrizantemų, Rudens vidurio, netgi Virtuvės dievo šventės.

Be „žemiškųjų ramsčių“ kalendoriuje yra ir „dangiškieji“, kuriuos įdiegė Rytuose paplitusi „Jin–jang“ filosofija. Jų simboliai – vadinamosios stichijos ir spalvos: medis ir mėlyna, ugnis ir raudona, žemė ir geltona, metalas ir balta, vanduo ir juoda. Šie elementai kartojasi du metus iš eilės, tapdami vyriškais ir moteriškais.

Gaila, kad taip susidomėję egzotiškais kalendoriais, baigiame pamiršti savąsias kalendorines tradicijas. Senų senovėje baltų gentys taip pat buvo susikūrusios ciklinį lunisoliarinį kalendorių. Tačiau apie jį rašytinių šaltinių beveik neturime, tad rekonstrukcijai tenka rankioti nuotrupas iš folkloro. O sistemai atstatyti – telktis istorinį lyginamąjį metodą.

Kalendorius – labai svarbus kultūros reiškinys: jame atsispindi tradicinės gyvensenos prioritetai, tautos istorinė patirtis, žmonių pasaulėžiūra ir mitologija. Štai ir lietuviai kitados Naujuosius Metus sutikdavo sulaukę pirmosios neomenijos – plono mėnulio pjautuviuko po saulėgrįžos pasirodymo.

Tai būdavusi „Kumeliuko krikštynų” šventė, mėnulio ragučius pasveikinant midaus ragu. Šventės prasmė užkoduota mįslėje: „Seredoj, subatoj gimė Dievo kumeliukas auksinėm kamanom, sidabrinėm patkavom. Kas?“ Atsakymas – „Jaunas mėnulis”. Savaitės dienų paminėjimas reiškia skaičius 3 ir 6, sudarančius senojo kalendoriaus mėnesių seką: po saulėgrįžos praėjus trims – jau Pavasario šauktuvės, o po šešių – pats vasarvidis.

Taigi žiemos šventės – su viltimi, kad šalčiai greit pasitrauks...

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close