captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Geriausia pasaulyje ūkio santvarka?

Aną savaitę suėjo 60 metų, kai prie Freiburgo universiteto Vokietijoje įsteigtas Walterio Euckeno ekonomikos tyrimų institutas. Apie jį verta kalbėti, nes iš jo skelbiamų idėjų po Antrojo pasaulinio karo atgimusioje Vokietijoje tarsi feniksas susiformavo garsusis tos šalies ekonomikos stebuklas, tapęs pavyzdžiu kitiems ne tik Europoje.
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Aną savaitę suėjo 60 metų, kai prie Freiburgo universiteto Vokietijoje įsteigtas Walterio Euckeno ekonomikos tyrimų institutas. Apie jį verta kalbėti, nes iš jo skelbiamų idėjų po Antrojo pasaulinio karo atgimusioje Vokietijoje tarsi feniksas susiformavo garsusis tos šalies ekonomikos stebuklas, tapęs pavyzdžiu kitiems ne tik Europoje.

Ir nors šiuo metu didelę pasaulio dalį jei ne krizė krečia, tai sąstingis slegia, Vokietijai vis dar einasi ganėtinai gerai. Taip, daugelio nuomone, yra dėl to, kad jos besikeičiančios vyriausybės ne per daug nukrypo nuo tų principų, kuriuos prieš 60 metų išplėtojo institutas, įkurtas 1954-aisiais Freiburge ekonomisto Walterio Euckeno vardu.

Nors pats ekonomistas mirė 1950 m., jis ir jo bendradarbiai jau buvo pradėję kurti vadinamąją Frankfurto mokyklą, dar vadinamą „ordoliberalizmu“, kitaip sakant „tvarkos liberalizmu“, o kartais ir „neoliberalizmu“.

Šios mokyklos pagrindinę idėją W. Euckenas suformulavo taip: „Valstybei nereikia nei pačiai bandyti valdyti ir kreipti ekonomikos procesus, nei palikti ūkį vien jo paties savieigai“.

„Taigi turi būti „didžiausia įmanoma laisvė prie protingo valdymo. Tik taip visi piliečiai galėtų kartu „valdyti ir kreipti ekonomikos kainų mechanizmą“, – W. Euckeno mintį aiškino Vokietijos radijo svetainės „Deutschlandfunk“ žurnalistas.

Nuo savęs pridursime, kad labai svarbu tie žodžiai „visi“ ir „kartu“, nes tvarkingo liberalizmo dvasiai svetimas bet koks monopolijų skatinimas ar protegavimas.

Vokietis radijo žurnalistas dar pažymėjo, kad W. Euckenas buvo ir vienas vadinamojo „socialinės rinkos ūkio“ pranokėjų ir kad jo instituto jubiliejaus proga Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas sausio 17-ąją pasakė kalbą apie laisvę, atsakomybę ir konkurenciją.

Savo kalboje, perspausdintoje daugelyje Vokietijos portalų, J. Gauckas pažymėjo, kad „čia, Freiburge, nepriklausomos dvasios asmenybės dar totalitarinės valdžios laikais nubrėžė tvarkos laisvėje projektą“.

„Ši tvarka po Antrojo pasaulinio karo, esant dideliam skepsiui liberalių ūkio sistemų atžvilgiu, prisidėjo prie to, kad vokiečiai susidraugavo su rinkos ekonomika ir su konkurencija. 

Tad čia ir parašytas Vokietijos federalinės respublikos laisvės istorijos skyrius. O laisvė įvesta kaip svarbi visuomenei tema tuo būdu, jog kalbėta ir apie ekonomikos laisvę. Nes visuomenės laisvė ir ūkio laisvė – šie dalykai neatskiriami.

Kas trokšta laisvos visuomenės, tas tegu pasisako ir už rinką bei už konkurenciją ir prieš per didelę galios koncentraciją piliečių mažumos rankose. Tačiau jis taip pat turi žinoti, kad laisva visuomenė remiasi prielaidomis, kurių rinka ir konkrencija pačios vienos sukurti negali.  

Sprendžiant šią dvigubą užduotį mums ir gali padėti W. Euckeno mintys ir sąvokos. Jis siekė tokios ūkio ir visuomenės tvarkos, kuri „vienodai įgalintų ne tik ekonominį pasiekimą, bet ir žmogaus vertas gyvenimo sąlygas“ ir kuri leistų plėtotis žmogaus laisvei. Šiai laisvei jis matė daug pavojų, jie grėsė tada, gręsia ir šiandien“, – tarė Vokietijos prezidentas.

„Laisvės suteikimas gali virst pavojumi laisvei, kai ji, laisvė, įgalina privačios galios išaugimą, kuris, tiesa, įstengia sužadinti milžiniškas energijas, tačiau kartu gali ir pačią laisvę naikinti“, – Vokietijos prezidentas toliau citavo W. Euckeną.

„Ar šitie žodžiai neskamba labai įtikinamai, – klausia J. Gauckas. – Porą metų po to, kai bankai ir politiniai pražiūrėjimai daugelio šalių ekonomiką ir per tai milijonus žmonių nugramzdino gilion krizėn ir, kadangi tie bankai tarsi „per dideli, kad žlugtų“, turėjo būti mokesčių mokėtojų milijardais dar paremti ir išgelbėti“.

„Ir kitose W. Euckeno tekstų vietose skaitau apie pavojus, kurie gresia pavieniam žmogui moderniame specializuoto darbo pasaulyje – ne tik ekonominės bėdos, bet ir laisvės ribojimas ar net jos praradimas, „ar tai per privačią galią, ar tai, blogiausiu atveju, per totalią valstybę“, – tęsia J. Gauckas.

Ir tada pats J. Gauckas, gimęs 1940 m. Rostoke, prisimena savo paties išgyventus dešimtmečius komunistų valdytoje Rytų Vokietijoje, prisimena „suvalstybintas gamybos priemones, visų ūkio procesų valstybinį valdymą, absurdiškus deficitinės ekonomikos planus ir visų labiausiai įnoringą gyvenimo galimybių kiekvienam paskyrimą – kartu su tuo ir politiką, neleidusią žmonėms ugdyti savo potencialus, bet leidusią sunkyti jų atsakomybę savo pačių atžvilgiu“.

„Taigi, prisimenu ekonomiką ir valstybę, kurios abi vienodai žlugo!“, – sušunka Vokietijos prezidentas, turėdamas omenyje, žinoma, VDR ir jos realųjį socializmą.

Toliau jis dėsto, kad 1950 m. miręs W. Euckenas „dar neturėjo prieš akis VDR, o tik sovietinę planinę ekonomiką, taip pat nacionalsocialistų vairuojamą ekonomiką ir ypač tai, ką pavadino Veimaro respublikos „punktualiu intervencionizmu“, taigi nuolatiniu kišimusi į ūkio dalykus.

W. Euckenas taip pat matė didžiosios depresijos negandas, bedarbių daugelyje šalių vargą, kartu su chaosu ir smurtu. Bet jis taip pat buvo regėjęs ir tokio kaip Alfredo Hugenbergo įgytą neįsivaizduojamą medijų galią: buvo sukūręs gigantišką imperiją, galų gale padėjusią nacionalsocialistams įkopti į valdžią. Prie tokių ūkinės ir politinės galios susikaupimų vienose rankose tada buvo priprasta, o šiandien mums tai atrodo neįtikima. 

„Ir tada, – tęsia J. Gauckas, – Freiburgo ekonomistas kartu su savo bendradarbiais pagalvoja apie tai, kaip iš visų šių galingųjų atimti galią! Jis suprojektuoja santvarką, kurioje valstybė kiek tik išvis įmanoma daugiau  dalykų perleidžia laisvam varžybų žaismui – bet jokiu būdu ne pačių varžybų taisyklių kūrimą“.   

Reikia suprasti, nuo savęs pridursime, jog pačias taisykles kuria demokratiškai renkama valstybė, jos piliečiai, sprendžiantys, kokios rūšies santvarkoje jie nori gyventi.

Toliau J. Gauckas rašo, kad ši W. Euckeno siūloma „tvarka nei primeta atskiram žmogui valstybinę globą ir priežiūrą, nei pajungia jį rinkai, kurioje stiprieji gali taip sustiprėti, kad jie patys ir nustatinėja varžybų taisykles“.

„Tai – tvarka, kuri siekia įgyvendinti socialinį teisingumą – ir tai daryti veiksmingiausiomis ūkio politikos sąlygomis“, – teigia Vokietijos prezidentas J. Gauckas savo šventinėje kalboje W. Euckeno ekonomikos tyrimų instituto šešiasdešimtmečio proga.

Visą kalbą išspausdino instituto svetainė bei dienraštis „Berliner Zeitung“, o sutrumpintą versiją – Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainė.

Gal socialinė laisvosios rinkos ekonomika, kur valstybė nustato tik konkurencijos taisykles, o visa kita valdo ir sprendžia patys šioje rinkoje konkuruojantys ir vieni kitus paremiantys žmonės, besiburiantys pagal pageidavimą į savanoriškas asociacijas ir draugijas, bet ne monopolijas, ir yra pati geriausia ūkio santvarka, realiai veikianti, pavyzdžiui, Vokietijoje, kiek skirtingais pavidalais – Šiaurės šalyse, iš dalies ir – Šiaurės Amerikoje. Taip atrodo bent man.   

 Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close