captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Gyvenimas kaip maskaradas (filmo „Amerikietiška afera“ recenzija)

Naujausias režisieriaus Davido O. Russello darbas – vienas rimčiausių kandidatų šių metų „Oskarų“ ceremonijoje būti pripažintas geriausiu – nėra itin originalus ar stebinantis filmas, tačiau jis suteikia didžiulį žiūrėjimo malonumą.

Naujausias režisieriaus Davido O. Russello darbas – vienas rimčiausių kandidatų šių metų „Oskarų“ ceremonijoje būti pripažintas geriausiu – nėra itin originalus ar stebinantis filmas, tačiau jis suteikia didžiulį žiūrėjimo malonumą.

Iš pirmo žvilgsnio „Amerikietiška afera“ primena 2013 metais geriausiu JAV filmu pripažintą Beno Afflecko režisuotą dramą „Argo“. Juos vienija ne tik panašus laikotarpis: „Amerikietiškos aferos“ veiksmas vyksta 1978 m. (metai prieš „Argo“ įvykius). Abu filmai paremti realiomis istorijomis, kurių metu valstybės saugumo darbuotojai ėmėsi maskarado tam, kad pasiektų savo tikslų: filme „Argo“ norėdami iš Irano saugiai išgabenti ambasados darbuotojus, o „Amerikietiškos aferos“ atveju ­– kad pričiuptų korumpuotus kongresmenus.

Tačiau abu filmai pateikia itin skirtingą prieigą prie juos įkvėpusios medžiagos. Nepaisant to, jog filme „Argo“ kai kurie įvykiai yra falsifikuojami, o daugelis scenų itin dramatizuojamos vien tam, kad dirgintų žiūrovų emocijas, filmo siužetas iš esmės pristatomas kaip reali istorija, nuolat slepiant kino „konstravimo“ mechanizmą. Tuo metu filmas „Amerikietiška afera“ prasideda išlaisvinančiu teiginiu, jog „kai kurie iš šių įvykių vyko iš tikrųjų“ ir „reali“ medžiaga naudojama tik kaip atspirties taškas. Ja remdamasis režisierius D. O. Russellas kuria savitą, tikrų įvykių perdėm nevaržomą, juodojo humoro prisodrintą pasaulį, kuris jam leidžia nagrinėti platesnius korupcijos ir moralės klausimus.

Christianas Bale`as filme įkūnija vieną geriausių savo karjeros vaidmenų Irvingą Rosenfeldą (už jį pagerbtas „Oskaro“ nominacija) – smulkaus kalibro sukčių, kuris verčiasi meno perpardavinėjimu ir pinigų išviliojimu iš neviltyje skendinčių asmenų. Ch. Bale`as, geriausiai žiūrovams žinomas iš Christopherio Nolano „Batmano“ trilogijos, šiame filme beveik neatpažįstamas: pasunkėjęs daugeliu kilogramų ir „papuoštas“ neįtikėtina šukuosena. Pačios pirmosios filmo minutės yra skiriamos jo tyliam personažo pristatymui: rengimuisi ir įmantrios šukuosenos, kuria slepiama plikė, darymui. Taip pamažu režisierius mums pristato vieną pagrindinių filmo temų – maskarado, kaukių dėvėjimo, įvairių vaidmenų vaidinimo visuomenėje.  

Kai susipažįstame su Irvingu Rosenfeldu, filme pasakojama istorija yra jau įsibėgėjusi. Mūsų žvilgsnis į ją įsiterpia pačiame jos vyksme: Irvingas ir jo meilužė bei aferų partnerė Sidnė (puikus aktorės Amy Adams vaidmuo), norėdami išsisukti nuo kalėjimo bausmės, yra priversti dirbti su FTB agentu Ričiu DiMaso (akt. Bradley Cooperis). Jų pradinė užduotis – padėti FTB sugauti kitus aferistus. Tam jie sukuria „arabišką aferą“ (angliškai „abscam“), kurios pagrindinis kabliukas tas, jog „arabų šeichas“ yra pasiryžęs atsikratyti keletu milijonų, jei atras investicijos vertų objektų. Ilgainiui kortas ima maišyti susitepti nevengiantys kongresmenai, agento Ričio ambicijos, besimezgantis Irvingo, Sidnės ir Ričio meilės trikampis...

Istorija yra nemažai užpainiota, daugiasluoksnė, o į realią kongresmenų „apgavystę“ beveik nesigilinama. Režisierius nuoseklų istorijos pasakojimą iškeičia į charakterių studiją. Ir filmo veikėjai tiesiog prikausto dėmesį. Pats Irvingas – iš principo ciniškas sukčius, kurio filosofiją susumuoja teiginys, kad „žmonės tiki tuo, kuo nori tikėti“ ir jis jiems šią iliuziją parduoda. Jo teigimu, pasaulis nėra vien juodas ir baltas, o „ryškiai pilkas“.

Jam lygiavertė partnerė – Sidnė, su kuria suartėja dėl bendros meilės Duke`ui Ellingtonui ir pasiryžimo nuolat save perkurti. Sidnė turbūt yra pats įdomiausias filmo personažas, nes visą laiką verčia abejoti savo motyvais ir tikslais. Ji seksuali, protinga ir paslaptinga. Visišką jos priešingybę, Irvingo žmoną Rosalyn, vaidina komiškai nuostabi Jennifer Lawrence. Ji – nenuspėjama ir nesuvaldoma. Ją Irvingas vadina savo karma už tai, kad jis taip be skrupulų naudojasi žmonėmis. Ir ji mus puikiai tuo įtikina.

Režisierius ne tik išgauna nuostabius aktorių vaidmenis (net keturi filmo aktoriai yra nominuoti „Oskarams“), tačiau puikiai suvaldo visą filmą: 8-o dešimtmečio atmosferą, aplinką, kostiumus, muziką. Jis nevengia demonstruoti kino kūrimo mechanizmo: pasitelkdamas net du filmo pasakotojus, leisdamas kamerai keisti stebėjimo rakursą (pavyzdžiui, objektyviai kamerai įgaunant FTB filmavimo kamerų poziciją), sumaišydamas chronologinę seką. Tai neabejotinai geriausiai surežisuotas D. O. Russello filmas, gerokai lenkiantis praeitais metais nuskambėjusią „Optimisto istoriją“.

Nepaisant to, panašiai kaip ankstesnieji D. O. Russello darbai, „Amerikietiška afera“ nėra filmas, kuris turi savyje jėgos ir užmojų nustebinti žiūrovą, priversti jį nors kiek kitu kampu pažvelgti į pasaulį. Tai idealus „svajonių fabriko“ kūrinys, kurio žiūrėjimas nereikalauja didžiulių pastangų ir nesuteikia progų susimąstyti, palikus kino salę. Tačiau tai filmas, dovanojantis didžiulį žiūrėjimo malonumą, ir vargu ar iš Holivudo galima tikėtis daugiau.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...