captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tomas Janeliūnas. Sezonas prasideda

Tikriausiai vienas iš nemaloniausių garsų, kuris kartais tiesiog veda iš proto – tai aistros apimtų katinų kniaukimas pavasarį po langais. Supranti, kad tai gamtos šauksmas ir jam vargšai padarėliai negali atsispirti, bet vis tiek po kelių valandų norisi griebti kokį nors ginklą ir eiti jų medžioti. Laimei, paprastai tai užtrunka tik mėnesį ar kitą.
„Facebook“ paskyros nuotr.
„Facebook“ paskyros nuotr.

Tikriausiai vienas iš nemaloniausių garsų, kuris kartais tiesiog veda iš proto – tai aistros apimtų katinų kniaukimas pavasarį po langais. Supranti, kad tai gamtos šauksmas ir jam vargšai padarėliai negali atsispirti, bet vis tiek po kelių valandų norisi griebti kokį nors ginklą ir eiti jų medžioti. Laimei, paprastai tai užtrunka tik mėnesį ar kitą.

Panašus instinktas, kurio niekaip neįmanoma suvaldyti, periodiškai užklumpa ir kai kuriuos politikus. Jie tampa žymiai aktyvesni, vis dažniau lenda į akis ir pradeda kniaukti visokias nesąmones, kurių kitu laiku tikriausiai ir patys gėdytųsi.

Šis suaktyvėjimas kyla prieš kiekvienus rinkimus ir jo suvaldyti negali nei šiuolaikinė medicina, nei geras auklėjimas. Šiemet politinio aktyvumo sezonas prasidėjo kaip niekad anksti – bemaž prieš pusę metų iki rinkimų. Tad tenka apsiginkluoti kantrybe ir užjausti piliečius, kurie turės iškęsti įkyrų politinių rietenų triukšmą.

Šiais metais galima laukti itin didelio atotrūkio tarp politinių veiksmų prasmės ir tikrojo tikslo. Kaip žinia, nors bemaž vienu metu vyks ir prezidento, ir Europos Parlamento (EP) rinkimai, norinčių rimtai varžytis dėl prezidento posto kol kas nedaug. Didžiausias politikų siekis šiemet bus užsitikrinti keletą vietų Europos parlamente. Todėl politikai susiduria su labai įdomia dilema – kaip patraukti dėmesį rinkimams, kurie mažiausiai rūpi rinkėjams. Kaip paskatinti balsuoti už politiką, kuris negali pasiūlyti jokios aiškesnės politinės programos, išskyrus nuvalkiotą frazę, kad dirba žmonėms? Ypač, kai tas darbas EP yra bene mažiausiai pastebimas ir suprantamas rinkėjams?

Nenuostabu, kad politinės partijos ėmėsi ieškoti paprastesnių rinkėjams temų. Tačiau nedovanotina, kad tai daroma manipuliuojant žmonių baimėmis ir kenkiant Lietuvos interesams bei reputacijai.

Rolandas Paksas nusprendė pasinaudoti žmonių abejonėmis ir žinių trūkumu prieš euro įvedimą. Jo politinė rinkimų kampanija labai paprasta – jei jis bus ryškiausias euro priešininkas, gali sulaukti nemažos euroskeptikų dalies paramos. Nesvarbu, kad „Tvarka ir teisingumas“ pritarė Vyriausybės programai, kurioje strateginis tikslas yra įsivesti eurą. Netgi nesvarbu, kad pats R. Paksas greičiausiai nėra nusiteikęs prieš eurą, nes jau senokai atlyginimą skaičiuoja eurais ir jais atsiskaito turbūt dažniau nei litais. Tiesiog R. Paksas nori pasinaudoti nežinojimo ir baimės banga, kad galėtų ant jos užmetęs tinklą prisigaudyti kuo daugiau balsų.

Toks suktas žingsnis, matyt, sukėlė pavydą ir Darbo partijai. Stebėdama, kaip jos reitingai krenta, o Loretos Graužinienės agresyvumas visiškai nedidina jos populiarumo, Darbo partija nusprendė imtis savo išbandyto arkliuko – minimalios algos didinimo. Ekonomine logika pagrįstų argumentų tam nėra. Bet ar politikai dažnai vadovaujasi šia logika? Užtenka prisiminti, kad vasarą prieš 2012 m. Seimo rinkimus Lietuvos gatvės buvo pilnos reklaminių plakatų, kuriuose Viktoras Uspaskichas žadėjo 1509 Lt. minimalią algą. Tačiau Darbo partija kažkodėl neprisimena kito tame pačiame plakate parašyto pažado: „mažiausias Europoje nedarbas“. Kodėl dabar neskubama siekti būtent antrojo tikslo? Ekonomistai bemaž vienu balsu pranašauja, kad taip staigiai pakėlus minimalų atlyginimą nedarbas tik dar labiau išaugs.

Kad būtų įtaigiau, L. Graužinienė ėmėsi gąsdinimo – jei nekils minimali alga, žmonės po euro įvedimo pradės badauti. Tai paties žemiausio lygio politinė demagogija. Tačiau kokie mūsų politikai, toks jų ir agitacijos lygis.

Dėl EP vietos ėmė nerimauti ir Valdemaras Tomaševskis. Iki šiol Lietuvos lenkų rinkimų akcija neatrado jokio kito būdo, kaip užsitikrinti paramą rinkimuose, kaip tik nuolat gąsdinti Lietuvos lenkus, kad juos asimiliuoja, ir tarptautiniu mastu šantažuoti Lietuvą, jog ši pažeidinėja tautinių mažumų teises. Tačiau šį kartą Lietuvos lenkų rinkimų akcijos atstovai jau perlenkė lazdą. Per Sausio 13-osios iškilmingą paminėjimą trenkę durimis Seimo salėje jie demonstratyviai parodė, kad neišlaikė net minimalios pagarbos valstybei egzamino. Tokio akibrokšto nepateisino jokia kita politinė partija. Pats V. Tomaševskis nusprendė dar ir EP per Lietuvos pirmininkavimo rezultatų pristatymą skųstis dėl tariamo Lietuvos lenkų persekiojimo. Šį kartą net Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neišlaikė ir pasakė tiesiai, kad šios problemos eskalavimas tėra asmeninės V. Tomaševskio politinės karjeros klausimas.

Tačiau tokie vieši sugėdinimai nepadarys jokio poveikio politikams, kuriems žūtbūt reikia būti dar kartą išrinktiems į EP. Vis dėlto bene pirmą kartą nuo šios Vyriausybės darbo pradžios premjeras Algirdas Butkevičius ėmė ryžtingai ginti Vyriausybės strateginį tikslą. Jis pareiškė, kad atsistatydins, jei Lietuva neįsives euro 2015 m. Pagaliau tai aiškus signalas politiniams partneriams, kad yra ribos, kurių neleis peržengti net ir lankstusis premjeras.

Politikai gali toleruoti savo kolegų viešą šaipymąsi iš rinkėjų, manipuliavimą jų baimėmis ir jausmais, nes patys dažnai tuo piktnaudžiauja. Tačiau valstybės vadovai turi nustatyti ribas, kada pradedama kenkti ilgalaikiams valstybės interesams. Įsijautę į savo asmeninės karjeros tikslus kai kurie politikai to nebepastebi. Galbūt  A. Butkevičiaus pareiškimas yra ženklas, kad premjeras pagaliau suprato savo, kaip vieno iš valstybės vadovų, atsakomybę, ir nusiteikęs ją prisiimti.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...