captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Karalių žvaigždės

Per Tris Karalius, sausio 6-ąją, baigėsi didžioji saulės sugrįžimo šventė. Tegu pildosi dosnūs Karalių linkėjimai Lietuvai ir jos žmonėms, teneša sėkmę ir dvasios stiprybę!
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Per Tris Karalius, sausio 6-ąją, baigėsi didžioji saulės sugrįžimo šventė. Tegu pildosi dosnūs Karalių linkėjimai Lietuvai ir jos žmonėms, teneša sėkmę ir dvasios stiprybę!

Šventė truko lygiai dvylika dienų, o šviesaus paros laiko prisidėjo 16 minučių. Kaime sakydavo: diena pailgėjo per gaidžio žingsnį. Tokį žymų poslinkį galima būdavo susekti ir senovėje naudojant gana primityvius kalendorinių matavimų metodus: pagal saulės vietą horizonte jai tekant arba leidžiantis – štai iš čia ir tas gaidžio žingsnis...

Arba vakarais stebint pakylančius žvaigždynus. Po saulėlydžio tiesiai rytuose teka įspūdingas žiemos žvaigždynas Orionas. Pavadintas jis graikų legendinio medžiotojo vardu. Štai kaip Homero suposmuota hegzametru apie Odisėjo apsilankymą vėlių šalyje:

„Ir Orioną gavau pamatyti, milžiną baisų.
Gaudė jis žvėris dabar plėnūnių prižėlusioj pievoj, –
Būdamas gyvas, juos buvo užmušęs kalnuos aukštaskardžiuos.
Rankoj laikė varinę ir niekad nedylančią lazdą.“

(Homero „Odisėjos“ 572-575 eilutės)

Egiptiečiai šiame žvaigždyne matydavo augmenijos dievą Ozirį, o vikingų kariai – galingąjį Torą. Žvaigždyną tarsi įrėmina keturios ryškios žvaigždės: Betelgeizė, Rygelis, Belatriksė ir Saifas. Tai to įsivaizduojamo milžino ar dievo pečiai bei strėnos. O žvaigždyno viduryje – vienoje linijoje trys žvaigždės, vadinamos Oriono diržu. Prie diržo – kardas taip pat iš trijų žvaigždučių.

Į medžioklę Orioną lydi du šunys: iš kairės jį seka Didysis šuo. Tos dvigalvės pabaisos akis ir esąs ryškusis Sirijus. Lietuviškas žvaigždyno vardas – Skalikas, lotyniškas – Kanikula.

Viduržemio jūros pakrantėse Sirijaus teka kartu su Saule sutapdavo su prasidedančiais vidurvasario karščiais. Visi darbai tada sustodavo, žmonės noromis nenoromis turėdavo ilsėtis, pasislėpę kur nors nuo kepinančios saulės. Tas priverstines atostogas pavadino kanikulomis. Taip ir dabar daugelyje Europos šalių bei Rusijoje vadinamos moksleivių, studentų, net parlamentarų atostogos.

Astronomai žino, kad Sirijus yra metalingoji žvaigždė, turinti palydovą – baltąją nykštukę. Nuo Saulės ši pora nutolusi per 8,6 šviesmečio. Kitas dangiškojo medžiotojo Oriono šuo nubėgęs toli į priekį link zenito. Gerokai aukščiau virš Didžiojo šuns yra Šunelio žvaigždynas. Graikai jį vadino skambiu ir smagiu vardu – Lailapsis! Jame žėri taip pat labai šviesi žvaigždė – Prokionas. Tai submilžinė, nutolusi nuo Saulės per 11,4 šviesmečio. Įdomu, kad šioji taip pat turi palydovę baltąją nykštukę.

Prokionas, Sirijus ir Oriono šviesiausioji žvaigždė Betelgeizė sudaro dangaus skliaute lygiakraštį trikampį, vadinamą žiemiškuoju. Kad atskirti nuo Vasaros žvaigždžių trikampio, zenite virš galvos sužibantį. Vakare Žiemos trikampis, dabar vakarais matomas rytuose, pasisukęs smaigaliu žemyn. Tad tikrai nesunku šias visas žvaigždes susekti, išmokti atpažinti ir grožėtis šaltomis žiemos naktimis. Dar įdomu, kad Orione teleskopu galima pamatyti Arklio galvos ūką. Tai kosminių dulkių debesys, kažkaip susiklostęs į šachmatų figūrą. Primena, kad ateina rytiečių kalendoriaus Arklio metai...

Lietuviai Orioną vadindavo įvairiai: Šienpjoviais, Pjovėjais ir rišėjomis, Kūlėjais, Trimis mergelėmis verpėjomis. Mat mūsų senoliai šioje žvaigždžių konsteliacijoje įžiūrėdavo ne kokias nors dievybes, bet darbo įrankius: pjautuvą, spragilą. O verpimas ir kūlimas – valstiečių žiemos darbai. Jų eiliškumą tvarko kalendorinės šventės.

Gal todėl kai kuriose Lietuvos vietose Orionas pavadinamas ir Trimis Karaliais. Teko tai girdėti iš žmonių prie Platelių ežero, Veisėjų apylinkėse. Pasirodo, kad žiemos saulėgrįžos vakarais tos trys žvaigždės – Oriono juosta – sužimba prie pat horizonto. O dienoms ilgėjant, per Tris Karalius, ši trijulė sutemus jau gerokai aukščiau. Taigi Betliejaus žvaigždė, vedusi išminčius prie kūdikėlio Jėzaus prakartėlės, mūsų krašte turi priešistorę. Oriono žvaigždynas čia kažkada buvo kalendorinis darbų orientyras. Žvaigždžių ir žvaigždynų pavadinimuose – gili kultūrinė žmonijos atmintis.

Kalbant apie Trijų Karalių žvaigždes, kaip nepaminėti mokslo žvaigždės gimimo mūsų krašto padangėje. Sausio 6 d. prieš 220 metų gimė Juozapas Jundzilas (1794–1877). Būtent jis, tapęs Vilniaus universiteto profesoriumi, pratęsė savo dėdės Stanislovo Bonifaco Jundzilo (1761–1847) darbus tyrinėjant Lietuvos florą, kaupiant augalų kolekciją universiteto Botanikos sode, kuris dabar vadinamas Sereikiškių ar Bernardinų parku.

1821 m. gamtininkas surengė ekspediciją Lietuvos pietinės ir vakarinės dalies augalijai tirti, jos metu surinko net per penkis šimtus rūšių herbarui. Taip pat botanikas išsamiai ištyrinėjo Vilniaus apylinkių florą. Argi neįdomu, kaip pasikeitė per porą šimtų metų mūsų krašto pievos ir miškai? Ir kaip tai atitinka klimato pokyčius... Manau, abudu gamtininkai Jundzilai nusipelno, kad Bernardinų sode būtų gražus jų nuopelnų mokslui ženklas.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...