captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Ponai aukštybėse, leiskite nors kartą suklysti ir tautai

Į valias prisišnekėję, kokie Lietuvai buvo 2013-ieji, beveik nė nenukreipėme žvilgsnio į 2014-uosius. Ir tai suprantama. Su krauju ir triukšmu, o svarbiausia su kalnu lūkesčių išsivadavusi iš Kremliaus jungo, Lietuva taip greitai puolė į totalinį nusivylimą, kad iškart nustojo svajoti ir laukti ateities.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Į valias prisišnekėję, kokie Lietuvai buvo 2013-ieji, beveik nė nenukreipėme žvilgsnio į 2014-uosius. Ir tai suprantama. Su krauju ir triukšmu, o svarbiausia su kalnu lūkesčių išsivadavusi iš Kremliaus jungo, Lietuva taip greitai puolė į totalinį nusivylimą, kad iškart nustojo svajoti ir laukti ateities.

Na, gal ne visa Lietuva, o tik šešiasdešimtmečių, penkiasdešimtmečių ir keturiasdešimtmečių karta, kuri yra nusprendusi, jog nieko gero ateity jau nebus, todėl neverta ateitimi daugiau ir domėtis. Juolab, kad panirus į lenktynes su pinigu gyvenimas lekia tokiu greičiu, jog nėra kada ir mąstyti apie ateitį. Ji ir taip, ta ateitis, ateina per greitai.

Ar juokas: vaikams, gimusiems baisiąją Sausio 13-osios naktį, po kelių dienų sukaks 23-eji, jie jau baigę universitetus, dirba kur nors Londone ar Norvegijos Šiaurėje, o tuomečiai jų bendraamžiai, stovėję prie bokšto ir televizijos, jau augina anūkus ir taip pat gal jau visą dešimtmetį pluša Jos didenybės Elisabeth II pavaldinių senjorų naudai.

Prieš dešimt metų vieningiausiai Europoje balsavusi dėl stojimo į Europos Sąjungą, Lietuva šįmet liko vienintele Baltijos valstybe, kuri dar neturi euro. Ar Lietuva ir vėl, kaip prieš Antrąjį pasaulinį karą, yra ir bus Baltijos šalių atsilikėle?

Ko gero, taip. Tačiau šįmet galėsime guostis bent jau tuo, kad, penkerius metus važinėję apsipirkti maisto į Suvalkus ar Augustavą, po euro įvedimo Latvijoje sulaukėme tokio pat pirkėjų antplūdžio iš Latvijos pasienio Biržuose ir kitur.

Latviai mus gąsdina, kad įvedus eurą viskas pabrango, o Lietuvos finansų ministras dėsto kažką neraiškaus apie procentus ir procento dalis. Bet nei jis, nei premjeras, nei prezidentė, nei Seimo dauguma nenori nė girdėti, kad atsisveikinimą su litu ir pasisveikinimą su euru Lietuvos tauta nuspręstų referendumu.

Kodėl tautos rinkta valdžia nenori, kad nuspręstų pati tauta?

Amžinas klausimas, kankinęs mus ir pernai, ir užpernai, ir, matyt, kankinsiantis visus šiuos, 2014-uosius metus.

Kaip galima nepasitikėti tauta, kurios net 92 proc. – daugiausia iš visų kada nors stojusių į ES tautų – balsavo už europinį kelią? Politikieriai bijo, kad tauta gali suklysti?

Bet tauta galbūt nori nors kartą suklysti pati ir tada pati atsakyti už savo klaidą. Nes tauta mato, kaip politikai leidžia sau suklysti po du kartus per savaitę, ir vis tiek nė vienas iš jų neprisiima už tai kaltės.

Tai kodėl to paties negalima leisti tautai – ar lietuviai jau neturi teisės į klaidą, tik jų išrinktieji yra patepti klaidoms?

O juk dar reikėtų gerai pasvarstyti, kas klydo labiau: ar tauta, kuri leido Neringai Venckienei ir šešiems jos pakalikams prasmukti į Seimą, ar prezidentė, kuri buvo taip išsigandusi, jog N. Venckienė laimės rinkimus į Seimą, kad leido jai lipti ant sprando ne tik sau, bet ir visai Lietuvai, leido būti viešai besikeikiančiai poniai teisėja tol, kol tik ji panorės.

Kas iš to išėjo? Seimo nare tapusios teisėjos pėdsakai jau ir ataušti spėjo, o patvorinių šūkį „Kur mergaitė?“ seniai reikėjo pakeisti šūkiu „Kur berniukas?“

Tai ar ne protinga būtų leisti tokius svarbius dalykus kaip pinigų klausimas spręsti tautai, o ne atskirų jos dalių išrinktoms venckienėms, negana ko, dar ir nežinia kur esančioms?

Taip būtų protinga. Bet mūsų veikėjai, trumpam gavę tautos mandatą, pasijunta tokiais proto bokštais, kad net pats Albertas Einsteinas neprilygtų. Jie geriau už mus žino, kokiais pinigais mums naudotis jau kitąmet.

Tačiau kaip įtikinti save, kad už tautą daug geriau pinigų keitimo klausimą spręs kokia nors Loreta Graužinienė, kuri neraudonuodama dėsto, jog vienas juokas per dieną padidinti minimalią algą iki 1509 Lt ir tuo pat metu nepadidinti infliacijos, kuri tą dovaną čia pat ir apgrauš?

Joks kaimo žmogus, per savo amželį suaręs vieną kitą hektarą žemės ir nupjovęs vieną kitą vežimą šieno, niekada taip lengvabūdiškai apie pinigus nekalbėtų. Sarmata būtų prieš kaimynus.

Mūsų veikėjams niekada ir prieš nieką ne sarmata. Ta prasme 2013-ieji nuo 2014-ųjų nesiskirs nė per nago juodymą.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...