captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laimantas Jonušys. Kai minima „Maxima“

Po „Maximos“ stogo tragiškos griūties Rygoje, kaip teigė vienas iš bendrovės savininkų Ignas Staškevičius, apyvarta Latvijoje smuko penktadaliu. Metų pabaigoje „Maxima Latvija“ atstovas Jānis Beseris pripažino, kad boikoto pasekmės jaučiamos iki šiol. Latvijos laikraščio „Diena“ portale ši žinia buvo komentuojama įvairiai – vieni sakė neinantys į „Maximą“, kiti teigė matą nemažas eiles „Maximos“ parduotuvėse.
R. Kokšarovs BFL/F64 nuotr.
R. Kokšarovs BFL/F64 nuotr.

Po „Maximos“ stogo tragiškos griūties Rygoje, kaip teigė vienas iš bendrovės savininkų Ignas Staškevičius, apyvarta Latvijoje smuko penktadaliu. Metų pabaigoje „Maxima Latvija“ atstovas Jānis Beseris pripažino, kad boikoto pasekmės jaučiamos iki šiol. Latvijos laikraščio „Diena“ portale ši žinia buvo komentuojama įvairiai – vieni sakė neinantys į „Maximą“, kiti teigė matą nemažas eiles „Maximos“ parduotuvėse.

Iš esmės tas iš dalies sėkmingas boikotas Latvijoje buvo nulemtas emocinės reakcijos į seniai neregėto masto tragediją.

Lietuvoje tokie boikotai kol kas nebuvo sėkmingi – prisiminkime degalinių boikotą, kai žmonės prisipildavo benzino už vieną litą. Tai neturėjo poveikio. Po Rygos tragedijos Lietuvos socialiniuose tinkluose pasirodę raginimai boikotuoti „Maximą“, atrodo, irgi neturėjo didesnio poveikio.

Iš to galima daryti dvi skirtingas išvadas. Arba kad mūsų visuomenė nėra pilietiškai subrendusi, arba kad nepasiduoda nelabai apgalvotam emocingam spaudimui. Skirtingais atžvilgiais turbūt teisingi abu teiginiai.

„Maxima“ yra regimiausia lietuviško verslo sėkmė. Su didžiojo verslo didele sėkme randasi ir problemų. Viena iš jų – „Maximos“ kasininkių padėtis. I. Staškevičius televizijos laidoje pripažino, kad jos, bent jau Latvijoje, dirba už minimalų atlyginimą, kuris, beje, Lietuvoje ir Latvijoje yra toks pat. O minėtame latvių „Dienos“ straipsnyje pateikta savotiška statistika. 2012 metais, lyginant su 2011-tais, Latvijoje „Maximos“ apyvarta išaugo 9 procentais, tačiau pelnas padidėjo septynis kartus. Žodžiu, atlyginimus yra iš ko kelti.

Bet kai kurie viešumoje pasirodę priekaištai skambėjo neįtikinamai. Pvz., buvo piktinamasi, kad kasininkės gali nueiti į tualetą tik gavusios leidimą. Tuo besipiktinantys turbūt piktintųsi kitkuo, jeigu eidami su pirkiniais prie kasų pamatytų, kad tuo pačiu metu dvi kasininkės uždaro savo kasas.

Vis dėlto kai mažmeninėje maisto prekyboje dominuojanti bendrovė praranda saiko jausmą, nėra gerai. Kartais susidaro įspūdis, kad „Maxima“ agresyvesnė ir godesnė už konkurentus. Prieš keletą metų didieji prekybos tinklai tarpusavy sutarė gražų dalyką. Bent jau du kartus per metus, t. y. per Velykų pirmą dieną ir per Kalėdų pirmą dieną užsidarykime ir leiskime prekiauti mažiesiems. Tik du kartus per metus. Nuo to didžiosios bendrovės tikrai nenuskurs. Viskas buvo gražu, bet pirmiausia nervai neišlaikė galingiausiai iš jų – „Maximai“. Ji pažeidė šį susitarimą ir atsisakė jo, žinoma, kitos negalėjo nepasekti jos pavyzdžiu.

O mažųjų maisto parduotuvių bent didžiuosiuose miestuose apskritai beveik nebelikę. Smulkusis verslas šioje srityje beviltiškai pralaimi. Daugelio Europos šalių miestuose galima rasti mažų maisto krautuvėlių kone kiekviename gatvės kampe. Jeigu nori nusipirkti kokią smulkmeną, o gal ir ne tik smulkmeną, neturi eiti į didelio tinklo prekybos centrą. Dabar pasiūlos pertekliaus sąlygomis matome tokį paradoksą, kad kai kam į parduotuvę tenka eiti tolokai nuo namų.

Šiaip ar taip, per šias praėjusias šventes lietuviai maisto pirko daug, vaišinosi gausiai. Vėl pasigirdo apgailestavimų, kad pas mus įsigali vartotojiškos visuomenės įpročiai, tai yra perkama be saiko, parduotuvėse praleidžiama per daug laiko. Kai kas, deja, tegalėjo pavydėti tokiems, kurie tai daro, nes pinigų labai sočiai prisipirkti neturėjo. Šiais naujaisiais metais nepamirškime, kad dejuoti dėl vartotojiškos visuomenės yra sočios šalies privilegija. Nors Lietuvoje sočiai pavalgyti gali dauguma, bet socialinė atskirtis, kitaip sakant, skirtumas tarp turtingesniųjų ir skurdesniųjų, yra didesnis negu daugelyje senųjų Europos Sąjungos šalių, tad prisiminkime: bėda yra ne ta, kad žmonės daug perka, o ta, kad dar daug yra tokių, kurie daug ko negali sau leisti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close