captcha

Jūsų klausimas priimtas

Gyvenimas spalvingesnis už nuotykių romaną

Šio mėnesio pradžia, kaip ir liepos pabaiga, gerokai vargino karščiu atostogaujančius, juolab darbuosna įnikusius. Sunku gilintis į rimtesnes mūsų etninės kultūros paslaptis... Tad lengvesnis pasakojimas – apie vieną itin spalvingą mūsų krašto praeities asmenybę bei jo gyvenimą – tarsi kokio nuotykių romano siužetas. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Šio mėnesio pradžia, kaip ir liepos pabaiga, gerokai vargino karščiu atostogaujančius, juolab darbuosna įnikusius. Sunku gilintis į rimtesnes mūsų etninės kultūros paslaptis... Tad lengvesnis pasakojimas – apie vieną itin spalvingą mūsų krašto praeities asmenybę bei jo gyvenimą – tarsi kokio nuotykių romano siužetas.

Aferistas ir patriotas, šuleris ir geradarys – šis žmogus žavėjo sutiktuosius elegancija, būdo gyvumu, plačiais mostais, gebėjimu puikiai jaustis bet kokioje draugijoje ar situacijoje, o ypač fantazija ir humoru. Žarstydavęs auksą saujomis, bet lygiai lengvai ir be širdperšos prarasdavęs netikėtą turtą. Jo pašmaikštavimai, kandūs pasišaipymai, sąmojingi atsakymai – dažnas tapo vilnietišku anekdotu.

Tai Ignotas Katkevičius, Vilniaus žemietijos teisėjo sūnus, gimęs apie 1760 metus. Tiksli  data nežinoma, nes savarankišką gyvenimą jis pradėjo suklastodamas metrikus, kad greičiau paveldėtų tėvo dvarus ir... praloštų juos kortomis. Tačiau per tai įgijo labai vertingos patirties, o gal net tikrąją profesiją. Mat lošimas kortomis iš pinigų tuo metu buvo bene mėgstamiausias aukštuomenės laiko leidimo būdas. Kortos – tikra to meto epidemija, todėl ir šuleriams tai buvo aukso amžius.

Paleidęs vėjais palikimą ir likęs be grašio, I. Katkevičius pamėgino laimės ieškoti vedybose, tiksliau – nuotakos kraityje. Jo pakako tik karininko karjeros pradžiai. Žinoma, geriausios perspektyvos iškilti yra ten, kur aidi mūšių garsai. Įstojęs į Sibiro grenadierių pulką poručiku, I. Katkevičius dalyvavo 1788 metų kampanijoje prieš turkus, pasižymėjo tiesiog bravūriška drąsa šturmuojant Očakovo tvirtovę, buvo apdovanotas kryžiumi ir pakeltas laipsniu. Greitai aukštesniosios karininkijos tarpe išgarsėjo vakarienės pas naujai iškeptą kapitoną: puiki virtuvė, savas virėjas, geriausi prancūziški vynai! Po vakarienės, žinia, pasisėdėjimai prie žaliojo stalelio. Malonusis šeimininkas atsainiai susižerdavo saujas aukso monetų į stalčių, palinkėdamas ponams karininkams labos nakties.

Pasibaigus karui su Turkija, I. Katkevičius išsiruošė pasižvalgyti po Europą. 1789 metų vasarą Paryžiuje – pats įvykių verpetas, į kurį stačia galva pasineria ir mūsų herojus. Čia jis puikiai vadovavo sankiulotų būriui: Bastilijos puolimas – vieni niekai patyrusiam kariui!

Greitai ir tėvynėje pakvimpa paraku. Kovose tarp Targovicos konfederatų ir patriotų, ginančių Gegužės 3-iosios konstituciją, buvo sprendžiamas Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybės likimas. I. Katkevičius nebūtų savimi, jeigu ir su vienais, ir su kitais kuo draugiškiausiai neleistų laisvalaikio vėlgi prie kortų stalelio. Rusijos pulkams užėmus kraštą, kuo aktyviausiai prisidėjo rengiant sukilimą. Patriotai, vadovaujami Jokūbo Jasinskio, pasitarimams rinkdavosi pono Ignoto „šulernioje“ – jo įkurtuose lošimo namuose. Labai jau patogi vieta; visuomet čia pilna caro karininkų, - kas įtars, kad tiesiog jų panosėje bręsta sukilimas.

Galima manyti, kad jau tuomet I. Katkevičius buvo užverbuotas šnipinėti Rusijos naudai. Daug jo poelgių yra įtartini; tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nė vienas jo bičiulių nebuvo išduotas. Prasidėjus sukilimui I. Katkevičius gavo pulkininko laipsnį, jam buvo pavesta atsakinga misija – perdavinėti pranešimus centrinei vadovybei ir koordinuoti tolesnius kovos veiksmus. Nuvykęs į Varšuvą, jis pagarsėjo ugningomis kalbomis, kvietimais imtis jakobiniško teroro. Stebėdamas konfederato J. Kosakovskio egzekuciją kartuvėse, bičiuliams ištarė: „Na štai, aš visa siela ir širdimi priklausau revoliucijai, o ji, nedėkingoji, atima iš manęs geriausius kortų partnerius!“

Sukilimui pralaimėjus, I. Katkevičius pabėgo pas Vidino pašą Pasvaną Ogly. Mat buvo tikimasi su turkų pagalba kovą pratęsti Pietų Galicijoje. Tačiau šios viltys neišsipildė, anot pono Ignoto, „turkai nei kariauti, nei kortomis lošti nemoka“. 1797 metaus jis jau sukinėjosi tarp sutinkančiųjų Vilniuje neseniai į sostą įžengusį imperatorių Pavlą I.

Po to jis trumpam nuvyko į Peterburgą, iš kur – tiesiai į Stambulą. Šį kartą nėra abejonių, kad gavęs užduotį šnipinėti. Globojamas Rusijos pasiuntinio Kočiubėjaus, aferistas ten jautėsi kaip žuvis vandenyje: lankydavosi aukštuomenės baliuose, diplomatų priėmimuose. O jo apgavystės tokios išmoningos ir mielos, kad neretai ir pats nukentėjusysis kartu su kitais iš savęs pasijuokdavo. Tačiau vienoje vietoje nei šnipui, nei šuleriui užsibūti ilgėliau negalima. Gražiai atsisveikinęs su globėjais ir draugais, I. Katkevičius išsirengė kelionėn į Europą. Rytojaus dieną  skandalas: kartu su ponu Ignotu iškeliavo ir gražuolė portugalų konsulo žmona.

Prancūzijoje vėl užvirė politinės aistros – galvas pakėlė monarchistai. Mūsų šaunuolis įstojo į Šiaurės legioną, kovojantį su jų grupuotėmis. Žygių metu kariuomenės gurguolėje krypuodavo ir dvi I. Katkevičiaus karietos: vienoje konsulo žmona, kitoje – ištaigingi rūbai, stalo sidabras ir porcelianas, kitos prabangos smulkmenos.

Karo keliai I. Katkevičių nuvedė į Italiją, kur veikė generolo J. Dambrovskio lenkų legionai. Paskirtas Neapolio policijos šefu, sugalvoja kokiu būdu kuo greičiau surinkti pinigus kariuomenei. Tiesiog surašė turtingiausius miestelėnus į fiktyvų sąmokslininkų sąrašą – policijai beliko naktinių kratų metu konfiskuoti jų turtus. Grįžusiam 1799 metais į Paryžių, jam buvo pavesta ypatingai svarbi ir delikati misija – išplatinti vokiečių žemėse suklastotus austriškus banknotus. Tuo norėta prieš pradedant karo veiksmus pakirsti krašto ekonomiką. Su užduotimi I. Katkevičius netruko susidoroti, o pakeliui užsukęs į Italiją, generolui J. Dambrovskiui pasiūlė šiais „valstybiniais popieriais“ išmokėti įsiskolinimus legionieriams.

Dar jis pasižymėjo Genujos gynyboje ir net tapo ekspedicinio korpuso štabo generolu adjutantu. Generolo titulu toliau puikavosi visą gyvenimą. Tačiau to meto šlovė trumpalaikė: I. Katkevičius kaip Napoleono konkurentų šalininkas 1800 metais pateko už grotų. O pretekstas – jau minėtas austriškų banknotų klastojimas. Iš kalėjimo buvo paleistas po dviejų metų, pasikeitus politinei situacijai. Bet su griežta sąlyga: kaip mat išvykti iš Prancūzijos.

Taip baigėsi mūsų tėvynainio audringas politinės ir karinės karjeros gyvenimo tarpsnis. Beliko Vilniuje atsidėti profesijai, įgytai jaunystėje... Čia jam talkino visas būrys parankinių, kurie važinėdavo po kraštą, šniukštinėdami, kur kokie jomarkai, šventės, bajorų suvažiavimai, kas kiek turi pinigų ir polinkių azartui.

Kur tik I. Katkevičiaus nelošta: Ukmergėje, Joniškyje, Raguvoje. Juodu fraku, balta atlasine liemene, bateliais su briliantinėmis sagtimis. O savo namuose keldavo prašmatnias puotas, dalyvaujant viso Vilniaus grietinėlei. Artimiausiems draugams mėgdavo iškrėsti ką nors visai netikėto. Kartais pakviestieji vakarienės patekdavo į „rojaus sodą“: salone tarp palmių ir kitų žalumynų svečius pasitikdavo nuogos mergelės. Arba už pietų stalo surinkdavo vien kuprotus ar vienakius Vilniaus miestiečius. Ir vaišindavo taip prabangiai ir nuoširdžiai, kad niekas už tokias išdaigas nepasijusdavo įžeistas.

Savo skandalinga reputacija I. Katkevičius netgi didžiuodavosi. Antai vieno kviestinio pokylio metu nuo gražuolės kaklo dingo perlų koljė. Ponas Ignotas išsyk pareiškė: „Šiuo kartu tai ne mano darbas!“. Ir tikrai: visus patikrinus, vagis buvo sučiuptas. „Ech, jaunuoli, – tarė jam šuleris. – Kad taip tavo rankas ir mano galvą – visa Europa neturėtų ramybės!“

O pražuvo I. Katkevičius per valdišką turtą. Ėmė ir aplošė kortomis intendantūros komisarą, šis gi skolą išmokėjo iš armijos kasos. Nei teisybės, nei logikos nėra ten, kur paliečiami Rusijos valstybiniai interesai – į kalėjimą buvo uždarytas ne komisaras, o ponas Ignotas. Čia sukruto ir kiti priešai. Sutelktomis jų pastangomis I. Katkevičius buvo ištremtas į Viatkos guberniją. Sakoma, kad ten vienoje karčemoje  nusišovęs... iš nuobodulio.

Lietuvis linkęs pasitikėti žmogumi. Tai ateina iš bendruomeniškumo jausmo, nuo seno įtvirtinto tradicijose. Štai kodėl ir šiandien tarpsta mūsų krašte sukčiai. Bet skirtumas tarp jų ir andainykščio laiko herojų yra žymus: anie buvo sąmojingesni ir linksmesni... 

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...