captcha

Jūsų klausimas priimtas

Maksimas Ivanovas. V. Klimašausko romano „Alfavilnius“ recenzija

Amerikiečių poetas Robertas Fittermanas vieno dokumentinio filmo metu išsako mintį, esą kai kurių šiuolaikinės literatūros kūrinių patirtis kyla ne jų skaitymo metu, o tokiomis akimirkomis, kaip dabar, kai kalbame apie juos.

Amerikiečių poetas Robertas Fittermanas vieno dokumentinio filmo metu išsako mintį, esą kai kurių šiuolaikinės literatūros kūrinių patirtis kyla ne jų skaitymo metu, o tokiomis akimirkomis, kaip dabar, kai kalbame apie juos.

Pasak šio poeto, išgyventi literatūros kūrinį reiškia paversti jį mūsų pokalbio tema ir bendravimo priežastimi.

Valentino Klimašausko konceptualus nuotykių romanas „Alfavilnius, arba Keisti Arnoldo Sputniko nuotykiai“ išėjo prieš penkerius metus, tačiau ypatingo rezonanso nesukėlė. Tuo svarbiau, kad galime parezonuoti dabar.

„Alfavilnius“ yra pirmasis ir kol kas vienintelis V. Klimašausko romanas.

V. Klimašauskas vaizduoja jauną žmogų pasaulyje, prikimštame kultūros ženklų.

Romano herojaus mąstyseną yra persmelkusios citatos iš filmų ir literatūros kūrinių, literatūros teorijos ir filosofijos veikalų. Jo gyvenimas yra konstruojamas, imituojant fantastinių ir kriminalinių pasakojimų tropus, šiuolaikinio meno praktikas. Ir skaitytojas mato, kaip visa tai vyksta.

Pasaulis, kuriame gyvena herojus, yra Alfavilniaus miestas, pavadintas Jeano-Luco Godard‘o filmo „Alphaville“ ir to paties pavadinimo devintojo dešimtmečio techno grupės garbei. Be kultūrinių nuorodų, fragmentiška Alfavilniaus kasdienybė yra gausi svaigalų ir seksualinių eksperimentų.

Bet toji Alfavilniaus kasdienybė yra tik viena iš romano briaunų. Ir ne tik todėl, kad Alfavilnius yra apleidžiamas.

V. Klimašausko pasakojimas skaitytoją perkelia vis ant kito atrakcionų parko kalnelio. Knygoje randame romantiškos meilės istorijos elementų, užrašytų sapnų, žaismingų Lietuvos istorijos interpretacijų, alternatyviosios kaimo prozos, eseistinių samprotavimų apie virtualybę, užmaskuotų citatų iš internetinių tinklaraščių ir dar šio to.

Kad ir koks eklektiškas būtų šis mišinys, jį sugebama pateikti rišliai ir, mano manymu, skoningai, neperspaudžiant. Gal todėl, kad pasakotojas (ar pasakotojai) ir pats pasakojimas nuolat save reflektuoja, bando išlaikyti atstumą nuo kalbėjimo akto ir kuriamo vyksmo.

Tarkime, trisdešimt ketvirtame puslapyje yra pateikiamas pusilgis veikėjų dialogas. Jam įpusėjus, vienas personažų pareiškia, kad „toks dialogas netinka trisdešimt ketvirtam knygos puslapiui“ (p. 34).

Negana to, pasakotojas šen bei ten pražiūri faktines, spausdinimo ar kalbos kultūros klaidas, bet būtent jos ir tampa tramplinais skaitytojų interpretacijoms. Kalbėjimo ir kūrybos aktų įrodymais.

Susidaro įspūdis, kad pasakotojas visaip vengia išbaigto, nušlifuoto ir statiško kūrinio, ir kaip tik siekia nuolatinių prieštaravimų, kelių versijų galimybės, neužtikrintumo ir kismo. Skaitymo režimas „aha, yra taip“ užleidžia vietą režimui „hm, galbūt yra taip, o galbūt kitaip“.

Taigi susiduriama su romanu, kuris daugeliu atžvilgių yra priešingas romanams, kuriuos esame įpratę skaityti.

Iš tiesų panašiai narstyti galime bet kurią knygą, užtat ne kiekviena knyga siūlosi vertinama kaip vaizduojamosios dailės kūrinys. „Alfavilniaus“ žaidimas prasideda, vos jį paėmus į rankas, dar neperskaičius nė eilutės.

Knyga pasitinka skaitytoją 81-uoju puslapiu ir atsisveikina 80-uoju. Viršelis, knygos duomenys, anotacija ir pirmasis puslapis yra knygos viduryje. Tarsi knyga būtų surišta išvirkščiai.

Kai kurie teksto fragmentai yra perbraukti arba išbraukti. Taip, kad panorėjus būtų galima perskaityti, tačiau juos atmetus tekstas išliktų rišlus.

Esama kompiuterių programavimo kalbomis koduotų intarpų. Išnašų. Juostų teksto pašonėje, imituojančių laiškų žymėjimą elektroninio pašto programose.

Apskritai knygos puslapiai yra labai paveikūs grafiškai. Turbūt nenustebsite sužinoję, kad V. Klimašauskas yra menotyrininkas, dirbantis Šiuolaikinio meno centre. Tiesa, už originalų knygos apipavidalinimą reikia atiduoti pagarbą dizainerei Linai Ozerkinai.

Taigi susiduriama su knyga, kuri daugeliu atžvilgių yra priešinga knygoms, kurias esame įpratę sklaidyti. Visa tai skaitytoją pastato į nepatogią, tačiau labai aktyvią padėtį. Ką su tokia knyga daryti ir kaip ją skaityti? Skaitytojas neturėtų bijoti šio rebuso. Mano manymu, skaitymo galimybės, kurias siūlo „Alfavilnius“, yra nuostabus dalykas. Žaidimas. Malonumas.

Kalbant Umberto Eco terminais, tai yra atviras kūrinys. Kalbant V. Klimašausko terminais, tai yra antiknyga.

Bet visas smagumas yra tai, kad čia anaiptol nėra nepaskaitomas, tirštas, elitistinis kūrinys. Anaiptol! „Alfavilnius“ yra itin lengvai skaitomas, nedidelės apimties ir nereikalaujantis išankstinio žinojimo apie XX ir XXI a. avangardistinės pakraipos meno škadas.

Dalį minėtų raiškos priemonių savo 2011 m. apsakymų vainike „Lalagė“ panaudojo Andrius Jakučiūnas. „Lalagė“ taip pat prasideda ne nuo pirmojo puslapio, kai kurie teksto fragmentai taip pat išbraukti, į pirmą planą taip pat iškeliamas pasakojimo aktas. Tačiau čia panašumai baigiasi.

„Lalagę“ išleido „Tyto alba“, viena didžiausių šalies leidyklų. Pakankamai dideliu tiražu – 2000 egz. „Lalagė“ autoriui pelnė Lietuvos rašytojų sąjungos premiją. Pateko į Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto renkamą kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką. Jūratė Sprindytė, įgarsindama Lietuvos rašytojų sąjungos sprendimą, „Lalagę“ liaupsino „už originalumo pirmeivystę“ ir „kitokio, naujoviško tipo pasakojimo“ steigtį.

Sakyčiau, kad A. Jakučiūno „originalumo pirmeivystė“ ir „naujoviško tipo pasakojimas“ išryškina mūsų prisirišimą prie įprastų literatūros ir naratyvo formų. Parodo, kokią įtaką skaitymo patirčiai daro norminis teksto pateikimas. Neįpareigojantis pastraipų kiekis. Nuo kasdienės kalbos nenutolusių gramatinių formų ir sintaksės vartojimas. Primena, kaip raminamai veikia ilgųjų brūkšnių spiečiaus suteikiamas žinojimas, kad kūrinyje bus daug dialogų. Mat „Lalagė“ yra viso to priešybė.

Dėl šios priežasties J. Sprindytės formuluotė yra truputį gąsdinanti: argi ne tokio tipo pasakojimo pirmeivystė Europos literatūroje užfiksuota mažiausiai prieš devyniasdešimt metų, sulig Jameso Joyce`o triumfu? Ir jeigu taip – ką tai sako apie mūsų literatūrinius įpročius?

V. Klimašausko „Alfavilnius“ yra kas kita. Jį išleido marginalioji leidykla „Kitos knygos“. Į savo metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuką jis nepateko. Turint omenyje Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto polinkį į konservatyvumą, tai, ko gero, ir nestebina.

Nesu tikras, ar V. Klimašausko kūrinys atliepia savo meto Vakarų literatūros tendencijas. Mūsuose V. Klimašausko fokusai tebėra avangardas, nepopuliarioji literatūra, o tenykštis avangardas daug radikalesnis.

Antra vertus, Vakarų literatūroje esama tendencijos derinti postmodernistinį įtarumą kalbai ir literatūrinėms raiškos priemonėms su įtaigiais ir emociškai paveikiais veikėjų portretais. Jai atstovauja, pavyzdžiui, tokių rašytojų kaip amerikiečio Jonathano Safrano Foerio ar zimbabvietės NoViolet Bulawayo kūryba. V. Klimašauskas, regis, įsitenka šiame kontekste, nesvarbu, kad jo užmojai ir šlovė gerokai kuklesni nei čia minėtų autorių. Su jo herojais gali tapatintis, gali jaudintis dėl jų lemties, bet kartu jų portretai yra tapomi viso to savirefleksinio pasakojimo, apie kurį kalbėjau, fone.

Grįžtant prie recenzijos pradžioje išsakytos vieno amerikiečių poeto minties, literatūros patirtis nesibaigia, kai skaitytojas užverčia knygą. Ji tęsiasi tarpasmeninio bendravimo plotmėje. Pasak ano amerikiečių poeto, kartais nė skaityti nebūtina, daug svarbiau yra diskutuoti. Džiugu, kad „Alfavilnius“ jau tapo mūsų su jumis bendravimo priežastimi. O ar skaityti V. Klimašausko antiromaną, palieku spręsti jums.

Aš tik reziumuosiu savo nuomonę. Man „Alfavilnius“ yra gaivus reiškinys lietuvių literatūroje.

M. Ivanovas baigė medijų studijas Jungtinėje Karalystėje, yra Vilniaus universiteto (VU) semiotikos magistrantas, „Šiaurės Atėnų“ bendradarbis, kino ir kultūros apžvalgininkas,. Recenzija skambėjo 2013 m. gruodžio 19 d. LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“. Šios laidos klausykitės ketvirtadieniais 16.03 val., laida kartojama pirmadieniais 20.20 val. Projektą remia Kultūros ministerija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...