captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Etnografas L. A. Jucevičius – patriotas, kurio likimas – pažymėtas ironija

Gruodžio 15-ąją sukako lygiai 200 metų nuo pirmojo mūsų etnografo Liudviko Adomo Jucevičiaus gimimo. Šis žmogus – tai ir lietuviškojo sąjūdžio aktyvistas, literatas bei kraštotyrininkas, surinkęs ir aprašęs Žemaitijos kaimo žmonių gyvenimą, papročius. Jis pirmasis papasakojo visuomenei legendą apie Jūratę ir Kastytį...
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Gruodžio 15-ąją sukako lygiai 200 metų nuo pirmojo mūsų etnografo Liudviko Adomo Jucevičiaus gimimo. Šis žmogus – tai ir lietuviškojo sąjūdžio aktyvistas, literatas bei kraštotyrininkas, surinkęs ir aprašęs Žemaitijos kaimo žmonių gyvenimą, papročius. Jis pirmasis papasakojo visuomenei legendą apie Jūratę ir Kastytį...

L. A. Jucevičius gimė Pakėvio dvare, kur jo tėvas dirbo ūkvedžiu. Baigęs garsiąją Kražių gimnaziją, įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą. Caro valdžiai po sukilimo uždarius universitetą, L. A. Jucevičius studijavo katalikų Dvasinėje akademijoje ir 1838 m. priėmė šventimus. Kunigavo Švenčionyse, Svėdasuose. Buvo pakviestas mokyti Adomynės dvarininko bajorų maršalkos J. Žurausko vaikus. Ten jį nutiko lemtingas gyvenimo posūkis: įsimylėjo dvarininkaitę Malviną, metė kunigystę, susilaukė vaikučio. To meto visuomenėje tai buvo nepaprastas, tiesiog skandalingas įvykis.

Kad galėtų vesti savo mylimąją, L. A. Jucevičiui teko pereiti į stačiatikių tikybą. Tada visų pasmerktas kaip tautos išdavikas, L. A. Jucevičius su šeima pasitraukė iš Lietuvos į Vitebsko guberniją, kur gavo mokytojo darbą Lepelio mokykloje. Gyvenimo drama padarė jį apkalbų objektu Lietuvos bajorijoje; netgi jo ankstyva mirtis 1846 m. kovo 24 d. buvo sutikta piktdžiugiškai.

Tai likimo ironija, nes L. A. Jucevičius buvo tikras Lietuvos patriotas, savo darbais padaręs labai daug tautinei tapatybei rastis. Lenkų kalba jis skelbė kraštotyrinius bei publicistinius darbus, o lietuvių kalba – iš lenkų išverstų poezijos kūrinių fragmentus. Vienas pirmųjų išvertė Adomo Mickevičiaus kūrinių į lietuvių kalbą, taip pat paskelbė lietuvių liaudies dainų lenkiškus vertimus. Taigi L. A. Jucevičius atstovavo besiformuojantį dvikalbių bajoriškos kilmės Lietuvos inteligentų sluoksnį. Labai svarbus buvo tas bajorijoje ryškėjantis atsigręžimas į lietuvišką kultūrą, palankumas tautinio atgimimo tendencijoms.

L. A. Jucevičius rinko lietuvių tautosaką, etnografinę medžiagą, ypač domėjosi mitologija. Straipsnius skelbė rusų ir lenkų periodinėje spaudoje. Susirašinėjo su rašytoju ir leidėju Juozapu Ignacu Kraševskiu, kurio darbai darė jam didelį įspūdį. Vienas pirmųjų L. A. Jucevičius ėmėsi archeologinių paminklų tyrinėjimo, – kasinėjo Šatrijos ir Girninkų piliakalnius, Gargždelių, Laukžemės ir Kražių pilkapius. Archeologiniai objektai L. A. Jucevičių pirmiausiai domino kaip legendų šaltiniai. Tačiau jo darbai vertingi tuo, kad populiarino jau pradedančią įgauti mokslo bruožų Lietuvos archeologiją.

Reikšmingiausi L. A. Jucevičiaus etnografinio bei istorinio pobūdžio darbai – tai studijos „Mokyti žemaičiai“, „Žemaičių žemės prisiminimai“, „Lietuva. Jos senovės paminklai, buitis ir papročiai“ ir „Lietuvių liaudies priežodžiai“. Šie darbai publikuoti Vilniuje, XIX a. penktame dešimtmetyje. Ten sudėta viskas, kas matyta ir girdėta Žemaitijoje ir plačiau, kas surasta kitų autorių raštuose. Žinia, be kritiškos atrankos; L. A. Jucevičiaus darbai apskritai persunkti romantine dvasia. Tačiau 1959 m. išleistas L. A. Jucevičiaus „Raštų“ tomelis – etnologams labai pravartus. Juk autoriaus aprašyta ir paaiškinta daug tokių etninės kultūros reiškinių, kurie išnyko, nebesulaukę vėlesnių laikų etnografų ar kraštotyrininkų fiksavimo.

L. A. Jucevičiaus „Raštams“ plačią ir išsamią įžangą, vertinančią autoriaus darbus bei kūrybą parašė Meilė Lukšienė. Kaipgi didžios pedagogės metais nepriminti, kad mokyklos reformą M. Lukšienė projektavo remdamasi tautos istorine patirtimi. Juk po sovietmečio buvo atkuriama tautinė mokykla! M. Lukšienė – fundamentalių darbų apie Lietuvos švietimo istoriją autorė, nepralenkta šios srities tyrinėtoja.

Savo darbus L. A. Jucevičius pasirašinėjo Liudviko iš Pakėvio slapyvardžiu. O tas dvaras laimingai išliko iki mūsų dienų. Tai rami ir nuošali vieta Kelmės rajone, įsiterpusi vaizdingame kraštovaizdyje. Dvaras šiandien restauruotas ir pritaikytas poilsiavimui bei rimtiems renginiams.

Būtų gražu, kad Liudviko Adomo Jucevičiaus atminimas Žemaitijoje gyvuotų...

Štai kaip aktualiai skamba jo žodis skaitytojams „Žemaičių žemės prisiminimų“ prakalboje: „Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau yra tatai mūsų tautiečiams, negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs reginiai“.

Su šypsena skaitau šias mintims, išdėstytas 1841 m., nes šiandienos tautinė mokykla savo ugdytiniams toli gražu neįtvirtino tokios nuostatos. Etninės kultūros spalvos mūsų moderniame gyvenime, deja, yra gerokai išblukusios.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...