captcha

Jūsų klausimas priimtas

Aušra Kaziliūnaitė. Pasivaikščiojimas už rėmų: monografijos „Kinas ir filosofija“ recenzija

Šį rudenį pasirodė knyga „Kinas ir filosofija“. Tai pirma Lietuvoje monografija, kurios centre iškyla kino ir filosofijos tema. Joje pristatomi 2011–2013 metais vykusio projekto „Filosofiniai kino meno tyrimai: prielaidos, tikslai, uždaviniai“ metu atlikti tyrimai.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Šį rudenį pasirodė knyga „Kinas ir filosofija“. Tai pirma Lietuvoje monografija, kurios centre iškyla kino ir filosofijos tema. Joje pristatomi 2011–2013 metais vykusio projekto „Filosofiniai kino meno tyrimai: prielaidos, tikslai, uždaviniai“ metu atlikti tyrimai. Atsivertus knygą į akis krinta ne tik tematikos naujumas mūsų šalies akademiniame kontekste, bet ir tai, kad pastaroji esanti kolektyvinių pastangų produktas. Monografijoje drauge sutelpa penkių originalių mąstytojų rašomi tekstai. Kino ir filosofijos magistralėmis bei šaligatviais kartu vaikštinėja filosofai Nerijus Milerius, Audronė Žukauskaitė, Jūratė Baranova, Kristupas Sabolius bei kinotyrininkas Lukas Brašiškis.

„Kino ir filosofijos“ sudarytojas Nerijus Milerius įvade atskleisdamas monografijos autorius jungiančią prieigą prie aptariamos problematikos mini kino ir filosofijos susitikimą trečiosiose „nei kino, nei filosofijos iš anksto nepasisavintose“ teritorijose. Čia kaip atitinkamo kino ir filosofijos santykio plėtotojas įvardijamas garsus prancūzų filosofas Gilles Deleuze`as, į kurio kino filosofijos nuostatas gausu nuorodų visoje kolektyvinėje monografijoje. G. Deleuze`as įvade pristatomas „ne kaip besąlygiškas autoritetas, o kaip efektyvios lygiavertės kino ir filosofijos sąveikos pavyzdys“. Kaip šios kino ir filosofijos sąveikos išdavą galime vertinti ir nurodomą monografijos autorių išsikeltą tikslą: „ne aprėpti kuo platesnį tematikos lauką, bet išryškinti probleminius taškus, kuriuose susipina įvairios kino ir filosofijos prieigos“.

Minėtos „trečiosios teritorijos“, kurios pačios būdamos neutralios tampa nekasdieniškų kino ir filosofijos susitikimų „vieta“, padiktuoja monografijos turinį. Atitinkamai pagal numanomas kino ir filosofijos susitikimo vietas – montažą ir judėjimą, tapatybę ir tapsmą, kasdienybę ir archyvą, „reprezentuojama“ ir „nereprezentuojama“ – knyga padalinta į keturis skyrius. Pirmojo skyriaus „Kinas, judėjimas, montažas“ poskyryje „Montažas ir intervalas kine“ N. Milerius, kalbėdamas apie modernybės užfiksuotą pasaulio sudužimą į paskyras šukes ir pastangas vėl iš naujo atkurti pasaulį, teigia, kad minėtasis modernybės fragmentiškumas padėjo susiformuoti panmontažinei nuostatai, laikiusiai montažą ne paprastu techniniu kino elementu, o taip pat būdu montuoti istoriją ir mąstymą. Šiame poskyryje paskui tekstą seka plėtojamas mintis puikiai papildančios schemos. Jos net temos naujokui gali padėti geriau suprasti tai, apie ką kalbama.

Poskyryje „Vaizdinys-judėjimas ir baimės kinematografas“ J. Baranova, aptardama G. Deleuze`o sukurtą „baimės kinematografo“ sąvoką, kurioje telpa ir vokiečių ekspresionizmas, ir Ingmaro Bergmano, Rainerio Wernerio Fassbinderio, Wimo Wenderso kino menas, pastebi, kad „kinas ir filosofija susitinka ties pačia susidūrimo su pasauliu riba“. Čia, vėlgi, pastebėtina įdomi pastanga papildyti tekstą – išnašose išvardinami minimų režisierių filmų pavadinimai.

Atkreipę dėmesį į teksto konstravimo strategijų skirtingumą pirmajame skyriuje (N. Milerius kalba abstrahuodamas, konstruodamas sistemas, schemas, aiškindamas ir stengdamasis išryškinti ryšius; J. Baranova skiria daug dėmesio faktams, datoms, pavardėms, filmografijoms, jos tekste net mažiausia detalė nusipelno didžiausios pagarbos), antrajame skyriuje „Kinas, tapsmas, tapatybė“ aptinkame ne ką mažesnę įvairovę. Poskyryje „Tapsmas nesuvokiama ir feministinės vizualinės strategijos“ A. Žukauskaitė siekia išvesti tapsmo kaip tapsmo kitu ir tapsmo kaip trukmės (laiko) analogiją su G. Deleuze`o kino filosofijoje išskleistais vaizdinių tipais. Tekstas talpus, užmojis susieti G. Deleuze`o kino filosofijos darbuose aptinkamas kategorijas su G. Deleuze`o ir Felixo Guattari knygoje „Tūkstantis plokštikalnių: kapitalizmas ir šizofrenija“ suformuluota tapsmo teorija atrodo įdomus bei intelektualiai intriguojantis nuotykis.

Kitame to paties skyriaus poskyryje „Tapatybė ir kitybė kaip vizualumo kova“ K. Sabolius pasitelkdamas Romano Polanskio juostą „Nuomininkas“ bei Descartes`o, Jacques`o Lacano, Slavojaus Žižeko minčių greitkeliuose pastatytus eismo ženklus apmąsto vaizduotės užimamą vietą tapatybės ir kitybės kovoje. K. Saboliaus tekstas pasižymi kūrybingu kultūrinių nuorodų pasitelkimu – šalia jau minėtų filosofijos laukui priskiriamų pavardžių tekstą karūnuoja anglų dailininko, poeto ir mistiko Williamo Blake`o ištara, kad jis gimė vieną kartą, bet „nuo to laiko mirė keletą kartų“.

Kinotyrininkas L. Brašiškis poskyryje „Istorijos atmintis ir kino archyvas“ apmąsto rastos ir archyvinės medžiagos kino specifiką ir santykį su istorijos atmintimi. Straipsnyje svarstoma, kad propagandos mechanizmui priskirtina sovietinė dokumentika ją perkūrus, naujai sumontavus, pridėjus naują garso takelį ar pašalinus įtaigų „užkadrinį“ balsą gali netekti savo propagandinės reikšmės ir įgauti komiškų ar kritiškų kanotacijų. Autorius pasirenka aktualią, įdomią temą ir geba ją savo tekste išdėstyti stebėtinai gracingai ir sklandžiai. Man, trumpai ragavusiai istorijos mokytojos duonos, atrodo, kad L. Brašiškio tekste išskleistos mintys turėtų neaplenkti istorijos pedagogikos specialistų. Manau, tai galėtų paskatinti įdomią diskusiją.

Stebina ne vien knygos autorių rašymo stilių skirtingumas, bet ir pasirinktų temų įvairovė. Be jau pristatytų tekstų knygoje skaitytojai taip pat ras J. Baranovos „Kino filosofija: nuo teorinių prielaidų iki kinematografinių personažų“, N. Mileriaus „Išmesto (kasdienio) laiko reabilitacija vaidybiniame kine“, K. Saboliaus „Filmas ir nereprezentuojanti vaizduotė“, L. Brašiškio „Nereprezentacinio kino realizmo galimybė: nuo Andre Bazino iki šių dienų“ bei A. Žukauskaitės „Politinis įvykis kaip nereprezentuojama meno dimensija“.

Monografijos įvade minimas kino ir filosofijos susitikimas trečiojoje teritorijoje, kuri pati nesutampanti nei su viena iš pastarųjų, tai tam tikras išėjimas už disciplinų rėmų. Tam, kad dialogas būtų įmanomas, būtina išlaikyti autentišką savarankiškumą, nesutampantį atskirumą, nepriklausomos disciplinos sampratą. Tačiau jei kinas ir filosofija kiekvienas atskirai ir abu drauge pasiliktų vien savo pačių rėmuose, jų „paveikslai“ nesikalbėtų. Taigi, čia ir slypi trečiosios teritorijos svarba: pati būdama neįrėminta ji leidžia susitikti šiek tiek už savo rėmų išėjusiems, tačiau tuo pat metu neatšaukiamai ir juose likusiems kinui ir filosofijai.

Kalbant apie rėmus, tenka pastebėti, kad egzistuoja ne tik disciplinos rėmai, apibrėžiantys kino ir filosofijos atskirumą, bet ir daugybė rėmų pačių disciplinų viduje. Štai pavyzdžiui režisierius, scenaristas ir kino teoretikas Sergejus Eizenšteinas XX a. pirmojoje pusėje kėlė klausimą, kodėl kino teatro ekranas yra stačiakampio formos. Mums šis klausimas nuskamba visai kitoje šviesoje. Net jei aptinkame save galvojančius apie kino ekrano stačiakampio atšaukiamumą, mus ši mintis ištinka kaip nenumaldomas pokyčio geismas, o ne lygiavertės alternatyvos galimybė. Tai tik nurodo į laiko kaip Didžiojo Rėmintojo kerų galią.

Rėmų neatšaukiamumas ir tuo pat metu troškimas juos peržengti man primena šių metų Scanoramos kino festivalio metu matytą trijų kino galiūnų – Greenaway`aus, Godard`o, Pera – sukurtą juostą „3X3D“. Pera režisuotoje antrojoje filmo dalyje, pasakojančioje apie kino meno evoliuciją, rodomas stačiakampis ekranas iš kurio „išlipęs“ 3D žmogus žiūrovui prieš nosį mosuoja baltomis pirštinaitėmis. Manau tai galėtų būti gana gera metafora pakalbėti apie „3D kino“ ir „3D filosofijos“ išlipimą iš disciplinarinių rėmų, jų taip ir neišsižadant.

Įdomu, kad neišsitekimas rėmuose atsiskleidžia ne tik monografijos „Kinas ir filosofija“ autorių deklaruojamoje prieigoje, bet ir pačiame knygos dizaine. Viršelio dailininkas ir maketuotojas Jurgis Griškevičius nusipelno pagiriamojo žodžio už originaliai ir skoningai atlieptas knygos autorių idėjas. Tiek knygos viršelyje, tiek tekstų makete visiškai nepaisoma paraščių, tad knygos tekstas vizualine prasme taip pat „lipa iš rėmų“.

Skaitant knygą atrodo, kad ant jos puslapių „sukabinti“ kino ir filosofijos disciplinų rėmai nėra ir taip statiškų paveikslų „tramdomieji marškiniai“. Jie labiau primena ne sodriomis spalvomis ištapytų drobių, o veikiau langų rėmus, pro kuriuos sklindanti šviesa leidžia susitikti „3D filosofijai“ ir „3D kinui“ anapus jų pačių ir šiek tiek drauge pasivaikščioti.

Recenzija skambėjo LRT radijo laidoje „Ką man skaityti?“. Šios laidos klausykitės ketvirtadieniais 16.03 val., laida kartojama pirmadieniais 20.20 val. Projektą remia Kultūros ministerija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...