captcha

Jūsų klausimas priimtas

Agnė Narušytė. Meno (o)pozicija

Du nesusiję pastarųjų dienų įvykiai netikėtai sujungė skirtingus laikmečius: fotografo Vito Luckaus paroda Nacionalinėje dailės galerijoje ir paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Du nesusiję pastarųjų dienų įvykiai netikėtai sujungė skirtingus laikmečius: fotografo Vito Luckaus paroda Nacionalinėje dailės galerijoje ir paskelbti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai.

Nesusiję, nes V. Luckus mirė 1987-aisiais, kai Nacionalinių premijų dar nebuvo. Sujungė, nes tada irgi būdavo premijos, tik jos kitaip vadinosi. Ir daug kas vyko panašiai kaip dabar.

Aną savaitgalį atidarant V. Luckaus parodą, visi dėkojo kuratorei Margaritai Matulytei, kad ji sugrąžino primirštą autorių. V. Luckaus istorija atrodė pamokanti. Sovietmečiu jis buvo vienas reikšmingiausių Lietuvos fotografų, Antano Sutkaus, Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko bendraamžis ir bendrakeleivis, tačiau kitoks. Tai buvo netaisyklinga asmenybė, kurios gyvenimas baigėsi tragiškai – ginčo metu jis nužudė žurnalistą, o tada pats iššoko pro langą.

Kultūros lauke V. Luckus buvo autsaideris, jo fotografijos retai patekdavo į parodas, dažniausiai jas rodydavo kolegoms namie, kur nesiekė cenzūra. Jis buvo nepatogus autorius ir pačiai fotografų bendruomenei, nes jo eksperimentai galėjo suerzinti partinę nomenklatūrą, saugojusią tarybinius piliečius nuo įtartino meno, bet dar labiau – savo postus.

Dėl jų valdininkai būtų paaukoję nedidelę ir jokios visasąjunginės organizacijos neglobojamą Fotografijos meno draugiją, kaip sunaikino pantomimos teatrą po Romo Kalantos susideginimo.

Kuo nepatogi buvo V. Luckaus kūryba? Ogi tuo, kad jis buvo pralenkęs laiką. Lietuvos laiką. Mūsų politiniame stiklainyje užkonservuota kultūra atidžiai cenzūravo save, kad kas neatsitiktų. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Ievos Mazūraitės kuruota paroda apie sovietmečio spaudos fotografiją primena, kaip viskas vyko: fotografijos būdavo apkarpomos ir derinamos su antraštėmis taip, kad jose matytųsi tinkamas politinis turinys. Fotografai su tuo sutikdavo, nes spaudoje galėjo eksponuoti savo darbus. Būtent iš „Nemuno“, „Švyturio“, „Jaunimo gretų“ ir „Tarybinės moters“ žurnalų prisimenu puikias fotografijas, kurių poveikis buvo stipresnis nei peršamas jų supratimas. Tik vėliau sužinojau, kad tai buvo žymiausių Lietuvos fotografų darbai.

Tuose žurnaluose būdavo ir V. Luckaus fotografijų, tačiau tik tos, kurios atitiko bendrą tonaciją – rodė tauresnį ir gražesnį gyvenimą. Ten negalėjo patekti tai, ką į parodos atidarymą atvykęs garsus Ukrainos menininkas Borisas Michailovas pasakė apie V. Luckų: fotografijos negatyvas. Negražūs, gruboki žmonės, abejingi vienas kitam ir sueižėjusiai aplinkai, atsitiktiniai momentai, liudijantys gyvenimo beprasmybę ir nuobodulį.

Ir tikrai niekur viešojoje erdvėje nebuvo vietos konceptualiesiems V. Luckaus kūriniams, pavyzdžiui, jo ciklui „Improvizuojant pantomimą“ – ir todėl, kad čia tikrovė neleistinai maišėsi su vaizduote, ir todėl, kad jis nufotografavo jau uždaryto pantomimos teatro aktorius. V. Luckus mąstė apie fotografijos fenomeną taip, kad būtų susikalbėjęs su to meto pasaulio meno avangardo kūrėjais.

Tai juto kitų šalių fotografai, kuriems V. Luckus tapo legenda. Lietuvoje jis nesusikalbėjo. Taip ir žuvo – nereikalingas, išstumtas iš kultūros. Gerai, kad jo našlė Tania Luckienė-Aldag išsaugojo jo archyvą Amerikoje – turime progą atitaisyti istorijos neteisybes. Tačiau, nors ir norėtume manyti kitaip, Lietuvoje meno padėtis menkai tepasikeitė.

Apie tai pagalvojau dar vasarą laidoje „Kultūros savaitė“ klausydamasi Audros Baranauskaitės pokalbio su fotografu Algirdu Šeškumi. Pasakodamas apie devintąjį dešimtmetį jis pastebėjo, kad ne tik tada laisvai mąstantys menininkai buvo nereikalingi – jie nereikalingi ir dabar. Šių metų Nacionalinės premijos istorija, deja, patvirtino A. Šeškaus žodžius.

Ne tik tuo, kad laureatų sąraše nėra nė vieno dabar kuriančio vizualiųjų menų atstovo, bet ir tuo, kad vieną nominuotą menininką spaudoje užsipuolė keli praeities kultūros veikėjai. Kalbu apie Artūrą Railą – vieną ryškiausių dabarties kūrėjų, kiekvienu savo darbu keliantį klausimus apie tai, kas yra menas, ką jis mums reiškia, kaip veikia mūsų gyvenimą.

Galbūt kaip tik todėl, kad A. Raila neperša kokios nors tiesos, bet mums siūlo suabejoti savąja, jis taip suerzino okupacijos sąlygomis subrendusius inteligentus, pripratusius prie vieningos nuomonės diktato ir nė nemėginančius suprasti šiuolaikinio meno. Skaičiau tą tekstą ir galvojau: kiek dar mus persekios tas sovietinis raugas, ta neapykanta kitokiai minčiai, prisitaikėlio pyktis susidūrus su kūrybinga asmenybe? Blogiausia, kad purvo srautas liejasi iš tos pusės, kurioje tarsi turėtų būti šviesa.

Kita vertus, perskaičiusi tą pavydu persunktą laišką, nieko naujo nesužinojau. Visada taip buvo – menininkai, išdrįstantys kalbėti apie sudėtingą, nesuprantamą, bauginančią būtį, visais laikais kėlė teisuolių maištą. Ne tik Lietuvoje. Visur. Pavyzdžiui, britų menotyrininkai irgi turi nuolat aiškintis tautai, kodėl tokius nepatrauklius darbus kuriantiems menininkams skiria prestižinę Turnerio premiją. Juk Turneris – toks taurus tapytojas, nacionalinė kultūros vertybė! O už ką skiria? Už prišnerkštas lovas, marinuotus veršius, keistuolių paradus, dramblių mėšlą ir panašius dalykus. Tuomet pasipiktinusiems vertybių sergėtojams tenka eilinį kartą priminti, kad dabar už milijonus perkamus paveikslus irgi dažniausiai niekindavo amžininkai, kad jų kūrėjai skurdo, negalėdami savo darbų nei rodyti, nei parduoti.

Lietuvoje menotyrininkams taip vargti nebūtina. Mūsų Nacionalinių premijų komisija tuo pasirūpina iš anksto, apdovanodama tik tai, kas jau pritaikyta masiniam skoniui. Ką jau nugludino laikas – juk dauguma šių metų laureatų kažką vertingo sukūrė tolimoje praeityje ir yra jau seniai tapę kultūrine nomenklatūra.

Tiesa, tuo nenoriu pasakyti, kad jie neverti premijos – čia kalbu ne apie tai. Bet apie tai, kad pati Nacionalinės premijos skyrimo tvarka yra grįsta melu. Kultūros ministerijos svetainėje skelbiama, kad Nacionalinės premijos komisijos tikslas – „vertinti pastarųjų septynerių metų Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kultūros ir meno procesą“.

Kitaip tariant – vertinti dabartį, įvertinti dabarties menininkus. Tačiau kaskart ši garbingiausia premija atiduodama kaip atsiprašymas už praeities skolas, o kartais – kaip patikinimas, kad sovietinių premijų laureatai priimtini ir nepriklausomai Lietuvai. Gerai, kad V. Luckaus paroda priminė seną tiesą: gyvas menas priešinasi esamai kultūrai ir lieka jai nesuprantamas, o jį kuriantys menininkai sudega anksčiau nei kas nors susigriebia atiduoti skolas. Nacionalinių premijų komiteto sprendimas tik patvirtino, kad tikrasis menas visada būna opozicijoje, o medaliai dalijami kapinėse.

Sovietmečiu žinojom, kad premijos buvo melas. Dabar apsimetinėjam, kad taip nėra. Užteks apsimetinėti. Reikia pripažinti, kad skiriame Nacionalinę premiją už gyvenimo nuopelnus jau tautos sąmonėje ir valdžios postuose įsitvirtinusiems menininkams, ir įsteigti naują premiją, pavyzdžiui, Čiurlionio, kuri leistų įvertinti tai, kas kuriama dabar.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...