captcha

Jūsų klausimas priimtas

Elena Karnauskaitė. „Maximų“ vaikai, arba Kas atsitiks, kai nusileis puponautai?

Šeštadienio rytą kartais išsiruošiu į turgų. Nuo seno turgavietė žmones sutelkdavo vienoje vietoje, tradiciškai čia ne tik perkama ar parduodama, bet ir dalinamasi naujienomis, o kartais tiesiog šiaip ateinama pasižmonėti.
Elena Karnauskaitė, Aurelijos Kripaitės nuotr.
Elena Karnauskaitė, Aurelijos Kripaitės nuotr.

Šeštadienio rytą kartais išsiruošiu į turgų. Nuo seno turgavietė žmones sutelkdavo vienoje vietoje, tradiciškai čia ne tik perkama ar parduodama, bet ir dalinamasi naujienomis, o kartais tiesiog šiaip ateinama pasižmonėti.

Daugiausiai žmonių ryte, paskui, apie vienuoliktą, šurmuliuojanti minia pradeda retėti, o atėjus vidurdieniui dauguma prekeivių jau pradeda kraustyti savo prekystalius. Ilgiau negu reikia niekas neužsibūna.

Kitaip yra šiuolaikinėse turgavietėse arba, pavadinkim vienu bendru žodžiu, akropoliuose. Skirtingai nuo senojo turgaus, ryte žmonių čia beveik nebūna, pustuštėmis alėjomis gali vaikščioti pasišvilpaudamas. Popietės metu, ypač savaitgalį, tiršta kaip paplūdimy karščiausią vasaros dieną. Kas mus čia taip traukia? Kokių malonumų suvilioti čia praleidžiame ne valandą, ne dvi, o kartais ir gerokai daugiau?

Nesakau, kad dalyvavau akcijoje „Perku varžtą „Akropolyje“ ir su žinute perduodu tikram pirkėjui“. Be abejo, pati idėja – protestuoti prieš neskaidrų verslą – kilni, bet man rodosi, kad problema daug rimtesnė, kad problema šiuo atveju esame mes patys.

Ir ne taip svarbu, kur aš tą varžtą pirksiu – „Maximoje“, „Iki“, „Rimi“, „Norfoje“, „Senukuose“ ar „Ermitaže“. Svarbu, kad pirksiu, o jei pirksiu, gausiu vieną lipduką, paskui antrą, paskui trečią, o tada galėsiu pigiau įsigyti nuostabius kepimo indus arba namų meistro rinkinį. Ir kodėl tada nepirkus, kad ir varžtų? Kam rūpi, kur aš juos suksiu, ar apskritai suksiu, svarbu, kad pirksiu.

Pastarosiomis dienomis sukau galvą, kokį taupymo planą pasirinkti mąstant apie galbūt kada nors ateisiančią pensiją. Bandžiau tartis su vienu kitu bičiuliu, bet – kiek žmonių, tiek nuomonių. Vienas žada mirti jaunas ir sako, kad pensijos jam nereikės, kitas sako, kad programa „vienas plius vienas“ yra puiki, trečias nepasitiki jokiais bankais ir pataria įsigyti naujas kojines arba parsinešti iš rūsio trilitrinį stiklainį.

Suvokiu, kad laiko lieka vis mažiau ir, jeigu Lietuvoje liko kokie penki neapsisprendę žmonės, tai vienas iš tų penkių esu aš. Bandau ieškotis informacijos spaudoje, ir kuo daugiau apie tai skaitau, tuo darosi neaiškiau. Nesuprantu, kodėl ir iš ko valstybė kas mėnesį man pridės 22 litus, juk mes tokie neturtingi? Nesuprantu, kodėl tuos 22 litus būtinai reikia pervesti bankui, nes „Sodra“ juk valstybės, o bankai šiaip ar taip privatūs?

O mano galvoje jau tiksi, jei ne sekundės, tai bent snorai... Šiaip ar taip tikiuosi, kad artėjant „deadline`ui“ kuri nors iš televizijų bus surengusi diskusijų laidą pensinio taupymo tema.

Bandau tokią susirasti, girdžiu, kad kalbama lyg ir apie dienos aktualijas, bet kuo ilgiau klausausi, tuo blogiau pradedu jaustis, netikiu savo ausimis – rimti žmonės rimtais veidais diskutuoja apie puponautus. Ištvėriau 10 minučių, bet kita vertus, jei apie tai kalbama, matyt, puponautai svarbesni negu kada nors ateisianti arba neateisianti pensija.

Jie realesni net už ateivius, nesvarbu, kad išgalvoti. Jie tokie svarbūs, kad jauna mama ryžtasi savo mažametę dukrą leisti eiti į darželį paimti kito vaiko ir kovoti su prekybininkais dėl trokštamos figūrėlės.  

Nežinau kodėl, nežinau, bet šią akimirką iš kažkur ataidi jau klasika tapusios „Anties“ dainos žodžiai:

Gyvenk kaip galima švariau,
Pikti kenkėjai budi tundroj.
Paklausyk, paklausyk, ar girdi –
Zombiai atrieda, atidunda.

Kas atsitinka, kai žmogaus (šiuo atveju vaiko) vertė pradedama matuoti zombiais arba puponautais? Būtų gerai čia nusibrėžus bent apytikslę, jei ne rytojaus, tai bent dešimtmečio perspektyvą. Ar tada chrestomatinė frazė „Vaikai – mūsų ateitis“ nenuskamba kiek baugokai?

Ach, tiesa, gali pasirodyti, kad  kalbėdama apie „Maximas“ ir pensijas kultūrą palikau lyg ir paraštėje. Tiesą pasakius, nė akimirką nebuvau jos pamiršusi, juk, anot Donelaičio, būtent „iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina“. Kita vertus, kai išsiveržia ugnikalniai ar užlieja cunamiai, apie kultūrą irgi negalvojame, galvojame apie išlikimą.

Prasidėjo tamsiausias metų mėnuo, jam baigiantis pamažu iš griuvėsių atsikapstysime tai, kas brangiausia, – laiškus, artimųjų nuotraukas, mėgstamas knygas. Na, ir kas, kad juoda kol kas yra stiprėjanti, na, ir kas, kad tavo asmeninis laikas kartais tik vilko valandą arba apytiksliai trečią, bet juk ir tamsa gali tapti partneriu, jeigu žinai, į kurią žvaigždę nukreipti žvilgsnį.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...