captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Senovinių krikštynų papročiai

Ilgaisiais advento vakarais daugiau laiko praleidžiame namuose, šeimos rate. Gal vakarojame prie žvakelės, degančios adventiniame vainikėlyje... Tad šis pasakojimas apie senovinius lietuviškos šeimos papročius, pradedant nuo krikštynų.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Ilgaisiais advento vakarais daugiau laiko praleidžiame namuose, šeimos rate. Gal vakarojame prie žvakelės, degančios adventiniame vainikėlyje... Tad šis pasakojimas apie senovinius lietuviškos šeimos papročius, pradedant nuo krikštynų.

Viskas pasaulyje įvardijama. Juolab žmogus... Kūdikėliui gimus, tėvai suteikia jam vardą, linkėdami laimės, sėkmės gyvenime. O tam reikėtų išsiugdyti tam tikrų būdo savybių. Apie tai ir galvojama, parenkant kūdikiui vardą.

Gražu, kad atgimė krikštynų, kartu ir kūmystės paprotys, buvęs vienu svarbiausių tradicinėse šeimos šventėse. Pasak kaimo senolių išminties, „kūmų griekai kūdikiui prilimpa“, tad į juos kviesdavo tik dorus ir tvarkingus kaimynus. Mat kokiai nelaimei šeimoje atsitikus, krikštatėviai atstodavo vaikui tėvelius. Gal todėl seniau kūmuosna kviesdavo ne vieną porą – našlaitėliui bus saugiau pasaulyje gyventi.

Tai paminėta istoriniuose dokumentuose. Pavyzdžiui, Prūsijoje XVII a. pirmoje pusėje buvo uždrausta kviesti į krikštynas daugiau nei dešimtį kūmų, antraip už kiekvieną pakviestą viršaus reikės sumokėti po reichstalerį baudos.

Biržų krašte dar ir tarpukariu už stalo per krikštynas susėsdavo kokios penkios poros kūmų. Tieka žmonių sočiai pavalgydinti ne kiekvienai šeimai būdavo lengva, todėl nuo seno visoje Lietuvoje gyvavo suneštinių vaišių paprotys: ir kūmai, ir giminės, ir kiti svečiai į krikštynas vis kokių skanių savo pataisytų valgių atsiveždavo.

Kokiais vardais senovėje krikštydavo vaikus lietuviai? Šeimos būdavo gausios, tad vardą parinkdavo kūmai ar parapijos klebonas iš kalendoriaus – sakydavo, turės šventąjį globėją. Tai „atsineštinis“ vardas, susijęs su vardinėmis. Nerinkdavo retų, mažai girdėtų vardų. O ir populiarieji vardadieniai mūsų etnokultūroje sutampa su gamtos virsmais bei žemės ūkio darbų terminais.

Dar būta papročio parinkti vardą senolių garbei, dažniau to laikytasi kilmingųjų šeimose. Tarpukariu paplito tautiniai vardai, pirmiausiai tai buvo Lietuvos kunigaikščių, tautos didvyrių vardai.

Vardų ir pavardžių istorinę kilmę bei darybą nagrinėja atskira mokslo šaka, vadinamoji antroponimika. Tyrinėjimai atskleidžia daug įdomių dalykų. Senų senovėje, pirmykštėje bendruomenėje gimę kūdikėliai ne iš karto ir vardą gaudavę. Iš pradžių jį atstodavo nusakomieji požymiai, pavyzdžiui, „Tas, kuris išvydo pirmąjį sniegą“, „Tas, kuris gimė per lašišų nerštą“.

Vardą reikėdavę užsitarnauti atlikus kokį gerą darbą ar drąsų poelgį. Jį paprastai suteikdavo per iniciacijos apeigas. Ir kaskart keisdavo nauju, atitinkančiu žmogaus socialinio statuso laiptelį: kai jis subręsdavo, sulaukdavo pilnametystės, sukurdavo šeimą, tapdavo kariu. Tad ne veltui romėnai sakydavo: „Nomen omen“ – vardas turi paslaptį, giluminę prasmę.

Mūsų etnografai yra užrašę įdomių ir savitų senovinių krikštynų papročių, kilme siekiančių senąją baltų religiją. Pavyzdžiui, Dzūkijoje kūdikį krikšto tėvams pribuvėja paduodavo per langą, prieš tai apnešusi aplink duonkepę krosnį. Krikštynų puotai kirsdindavo juodus gaidį ir vištą. Būtinai patiekdavo ir kiaušinienės su grikių koše.

Rytų Lietuvoje prisirengus krikštui, kūdikėlį pribuvėja guldydavo ant stalo šalia duonos kepalo. Tik po to imdavo ant rankų ir nusilenkusi gerajai kerčiai, paduodavo kūmams. Grįžę iš bažnyčios, jie tik iš trečio karto pasakydavo vaiko vardą, – ogi kad užaugęs nebūtų plepus ir lengvabūdis. Prinešę prie krosnies, kūdikėlio rankute braukdavo per jos kaktą, – kad „namų vaikas būtų, nesibastytų po svieto pašalius“.

Pietryčių Lietuvoje ilgai išliko įdomus prosenoviškas paprotys kūmais prašyti atsitiktinius žmones tuo atveju, jeigu šeimoje būtų išmirę keletas vaikelių. Kitam kūdikiui gimus, tėvas vakare ar anksti ryte išeidavo į kaimo „ulyčią“ pirmų sutiktų vyro ir moters pakviesti būti krikšto tėvais. Toks keistas paprotys žinomas ir kitų tautų tradicijose – tikima, kad „svetimi“ gali nukreipti piktųjų dvasių veiką.

O štai tapti pavainikio krikštatėviu visoje Lietuvoje laikyta už garbę, maža to, tikėta, kad mielaširdingam kūmui seksis linus auginti ir arklius laikyti.

Apie liaudiškųjų tradicijų kilmę daug galima sužinoti iš kunigo Motiejaus Pretorijaus, gimusio Klaipėdoje apie 1635 metus, raštų. Jis pirmasis giliai ir visapusiškai suvokė etninės kultūros vertę, bandė rekonstruoti išnykusios prūsų tautos dvasinę gyvenseną. Kadangi to meto kalbos ir istorijos mokslų lygis tam teikė menkas galimybes, M. Pretorijus rinko savo meto papročius bei išlikusius kaimo bendruomenėse apeigų fragmentus, bandydamas nustatyti senosios religijos liekanas tautosakoje, žmonių elgsenoje.

Dabar tai neįkainojamos vertės kultūros dalykai. Jie sudėti į fundamentalų daugiatomį veikalą „Prūsijos įdomybės“, pradėtą publikuoti iš laimingai išsaugoto XVII a. II pusės rankraščio. Ten autorius pasakoja ir apie pasirengimą krikštui. Apeigoms vadovaudavo pribuvėja: kūdikį ji paima ant kairės rankos, kaire ranka laiko ir pilną kaušelį alaus. Šaukiasi Mergelės Marijos arba Laimės pagalbos, kad kūdikis gautų krikštą ir nusipelnytų švento vardo. Pasimeldusi nulieja ir Žemynėlei, kad leistų laimingai gyventi žemėje. Tada užgeria palabindama vyriausiąjį kūmą, ir šis savo ruožtu kreipiasi į dievus.

Užeidami pas gimdyvę, kūmai stengiasi žengti į vidų labai atsargiai, kad nepaliestų nei slenksčio, nei staktų.

Tuo metu, kai kūmai būna išvykę į bažnyčią, pribuvėja samčiu užmuša tėvo nurodytą juodą, baltą arba margą (tik ne raudoną) vištą ir sutaiso ją virti. Labai paiso, kad viralo nė kiek nenubėgtų prošal. Tos vištienos valgo tik moterys, stovėjusios prie krikšto kaip kūmos. Valgyti jos suklaupia prie kėdės, ant kurios stovi puodas. Čia kaušelis alaus su palabinimais ir žemynėliavimais – taip M. Pretorijus vadina kreipimąsi į mitines dievybes – turi apeiti ratą tris kartus.

Po valgio pribuvėja deda ant stalo šeštoką, o gimdyvė ją pagerbia, dovanodama nuometą arba juostą. Kitos moterys irgi deda po pinigą, ir taip pat gauna dovanų iš šešauninkės. Šitaip vadinama gimdyvė, nes po šešių savaičių bus įvesdinta bažnyčion. Po kokio mėnesio kūmai vėl sukviečiami – reikia vaikeliui nukirpti pirmuosius plaukus. Susirinks ir pirmajam dantukui išdygus.

Štai taip gimtuvės būdavo švenčiamos pietvakarinėje Lietuvos dalyje XVII a. II pusėje. Stebina tai, kad tuo metu dar tebebuvo labai gyvi senosios religijos įvaizdžiai. Tik vaidilos pareigas krikštynų metu atlikdavo pribuvėja. O alus būdavo geriamas ne dirbtinei linksmybei, bet kreipimuisi į dievus. Pats krikštas dvejopas – ir naminis senaisiais papročiais, ir bažnytinis, krikščioniškasis.

Apskritai senąsias tradicijas kaip kultūros žaismę prasminga išlaikyti ir šiuolaikiniame gyvenime – tuo esame tautos istorijos tėkmėje.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close