captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Šalis, kurioje dar šį tą reiškia politiniai principai

Šioje spaudos apžvalgoje norėtume grįžti prie Vokietijos. Ten rugsėjo 22 d. vyko parlamento rinkimai, juose nė viena partija nelaimėjo absoliučios daugumos, daugiausiai balsų  – 42 procentus – surinko krikščionių demokratų blokas. Jis galėtų valdyti vienas, sudarydamas mažumos vyriausybę, tačiau pasirinko koalicijos kelią, bet kol kas tokia dar nebaigta formuoti.

Šioje spaudos apžvalgoje norėtume grįžti prie Vokietijos. Ten rugsėjo 22 d. vyko parlamento rinkimai, juose nė viena partija nelaimėjo absoliučios daugumos, daugiausiai balsų  – 42 procentus – surinko krikščionių demokratų blokas. Jis galėtų valdyti vienas, sudarydamas mažumos vyriausybę, tačiau pasirinko koalicijos kelią, bet kol kas tokia dar nebaigta formuoti. 

Todėl šiuo metu Vokietija naujos vyriausybės dar neturi. Pirmiausia krikščionys demokratai derėjosi su žaliaisiais, bet, toms deryboms žlugus, pradėjo derybas su socialdemokratais, kurios irgi vyksta sunkiai, tačiau vis dėlto juda prie pabaigos.

Pasak Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“, kažkuriuo metu lapkričio 27 d. turėtų būti surašyta koalicijos sutartis, kurią paskui dar turės patvirtinti socialdemokratų partijos narių susirinkimas. O iš krikščionių demokratų pusės ją turės patvirtinti Krikščionių socialinės sąjungos vadovybė lapkričio 29 d. ir Krikščionių demokratų sąjungos suvažiavimas gruodžio 9 d. 

Dar šį pirmadienio vakarą buvo likę keliasdešimt temų, dėl kurių krikščionys demokratai ir socialdemokratai nebuvo baigę susitarti. Tarp jų –  minimalus atlyginimas, pensija sulaukus 63 m., po 45 m.mokėjimo metų į Vokietijos socialinį draudimą, ir lengvatos savivaldybėms.

Tačiau abi pusės reiškė optimizmą, kad koalicijos sutartis sudaryta bus. Vokietijoje tokia koalicija tarp dviejų didžiausiųjų partijų   – krikščionių demokratų, kitaip sakant, konservatorių, ir socialdemokratų, kitaip sakant, nuosaikių kairiųjų, vadinama „didžiąja koalicija“.

 Vokietijos socialdemokratų partijos prezidiumo narys ir Europos Parlamento vadovas Martinas Schulzas dienraščiui „Passauer Neue Presse“ sakė, kad nors socialdemokratai „turėjo nuryti kai kuriuos itin sunkius kąsnius“, pavyzdžiui, tai, kad krikščionys demokratai atmetė bendrą Europos skolų likvidavimo fondą, vis dėlto mainais socialdemokratai išsikovojo „įstatymu nustatytą vienodą atlyginimo minimumą Vokietijoje, geresnį finansų rinkų reguliavimą, daugiau pinigų švietimui ir dvigubą pilietybę“ bei dar ir kitus savo programos punktus.

Savo pranešime Vokietijos radijas „Deutschlandfunk“ pažymėjo, jog „tarp ES šalių narių Vokietija yra viena iš nedaugelio, kurios ligi šiol dar neturi įstatymais nustatyto minimalaus atlyginimo“.

Dešiniųjų liberalų pažiūras reiškiančio ir itin įtakingo Vokietijos laikraščio „Frankfurter Allgemeine“ vienas iš leidėjų, žurnalistas Holgeris Steltzneris savo straipsnyje „Daugiau laisvės, daugiau gerovės“ kritikavo socialdemoktratus ir rašė, jog „visa tai, ko didžioji koalicija sau nori, toli peržengia bet kokias finansavimo galimybes. Pernelyg džiaugdamasi savo ekonomine sėkme, Vokietija stato į pavojų savo ateitį“. 

Jis nepatenkintas, kad „du mėnesius šimtai Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos, Vokietijos krikščionių socialinės sąjungos ir Vokietijos socialdemokratų partijos atstovų tik derėjosi, kaip jiems  padidinti valstybės įtaką visuomenei ir ūkiui. Mainais už atsisakymą kelti valstybinius mokesčius. Tik šiuo klausimu  socialdemokratai nusileido krikščiomis demokratams   – bus įvedamas aukštas minimalus atlyginimas, ribojami įmonių vadovų atlyginimai, mažinamas laikinų etatų kiekis, reguliuojamos nuomos, nustatomos moterų kvotos, didinamos vyresniųjų motinų pensijos, įvedama minimali pensija, tęsiamas planinis energetikos ūkis ir panaikinamas papildomas mokėjimas į ligonių kasas.

Šitas išlaidingumas sukėlė net socialinio draudimo fondų vadovų susirūpinimą, kurie bendru laišku kreipėsi į visų trijų partijų pirmininkus, įspėdami juos neniokoti socialinių kasų.

Kalba čia eina ne tik apie papildomus socialinės geradarystės darbus, bet ir apie srautą naujų taisyklių su dideliu biurokratiniu užkratu. Net ir pačiai kanclerei darosi nejauku.

„Šią akimirką, šneku kaip krikščionių demokratų partijos pirmininkė ir derybininkė iš krikščionių demokratų bloko pusės, mes priešinamės tam, kad būtų priimami tiesiog per daug potvarkių ir kuriami per daug viską smulkiai nustatančių įstatymų“,   – skundėsi Angela Merkel anos savaitės pabaigoje“. 

Ir žurnalistas Holgeris Steltzneris sutinka, kad jeigu visi didžiosios koalicijos reikalavimai bus patenkinami, tai reikės „sukrapštyti papildomus 50 milijardų eurų, o tai toli pranoksta finansinių galimybių ribas, jeigu nenorima atsisakyti tikslo išlaikyti solidžius valstybės finansus. Niekas negali tiksliai numatyti, kokį poveikį turės visoms darbo sritims taikomas 8,50 euro atlyginimo minimumas. Tikra tik tai, jog dėl to sumažės darbo vietų skaičius mažų uždarbių užsiėmimose. Tai ypač skaudžiai palies rytinę Vokietiją, kur bedarbystė jau ir taip gerokai viršija vidurkį. Kodėl negali būti lankstumo bent jau tuo atžvilgiu, kad regionuose su didesniu nei 10 nuošimčių bedarbystės minimalus atlyginimas taip pat gali būti 10 procentų mažesnis? Bet ir jauniems žmonėms reikia numatyti išimčių, idant mažai kvalifikuotiems jaunuoliams nebūtų uždaryti vartai į darbo rinką. Panašią  korekciją pavėluotai įsivedė tokios šalys kaip Didžioji Britanija, į kurias minimalios algos šalininkai šiaipjau mielai nurodo“.

Toliau Holgeris Steltzneris skundžiasi, kad krikščionys demokratai derybose dėl koalicijos leido pirmauti rinkimus pralaimėjusiems socialdemokratams.

„Aukojami rinkos ūkio principai. O juk orientacija į juos ir buvo tai, kas prieš 65  –erius metus paklojo Vokietijos ekonominio stebuklo kertinį akmenį“, – sakė H. Steltzneris.

Juos, pasak H. Steltznerio, prisiminė ir buvęs kancleris Gerhardas Schröderis, kai jis, pristatydamas savo socialdemokratų ir žaliųjų koalicinės vyriaybės reformų programą, 2003 m. teigė, jog „mažinsime valstybės teikiamas paslaugas, skatinsime pačių žmonių atsakomybę ir reikalausime daugiau pasiruošimo priimti siūlomus darbus iš kiekvieno atskiro piliečio“.

„O viso to darbo rinkos liberalizavimo, skatinimo priimti darbo pasiūlymus ir valstybinių mokesčių sumažinimo vaisius nuskynė ligšiolinė krikščionių demokratų ir liberalų koalicinė vyriausybė, vadovaujama A. Merkel“, – teigė jis. 

Žurnalistas apgailestauja, kad dabartinė Vokietijos socialdemokratų partija jau nebesilaiko G. Schröderio principų.

„Bet už tai ji ir gavo antausį prie rinkimų urnų. O krikščionys demokratai nebuvo išrinkti tam, kad dabar ir jie nusisuktų nuo rinkos ūkio principo, reikalaujančio patiems žmonėms prisiimti atsakomybę su galimai didesne laisve kiekvienam“, – rašė žurnalistas.

Nuo savęs pridursime, jog asmeninė laisvė reikalauja socialinės atsakomybės. Šitai akcentuoja krikščionys demokratai, bet dažnai pamiršta liberalai, kurie šiuo metu tokie silpni, kad net nepakliuvo į nacionalinį parlamentą, todėl ir koalicijos su jais negali būti.

„Nėra prieštaravimo tarp ekonominės plėtros ir visuomeninės gerovės. Dabartinė Vokietijos sėkmė liudija, kad didelei daugumai žmonių einasi geriau, kai ūkiui klostosi gerai“, –  H. Steltzneris užbaigia savo straipsnį dienraštyje „Frankfurter Allgemeine“.

Ir dar viena galutinė mūsų pastaba: Vokietijoje taip sunkiai sekasi krikščionims demokratams ir socialdemokratams susitarti, nes toje šalyje politikai dar turi principus, ir jie dar šį tą reiškia.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close