captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kinijos cenzoriai kenkia pačiai Kinijai

Šįkart mesime žvilgsnį į Kiniją. „Gerai žinoma, kad Kinijos cenzoriai iškreipia ir riboja žinias, tiek liečiančias dabartį, tiek ir istorines, kurias leidžiama tos šalies žmonėms pateikti“, – rašo dienraščio „Washington Post“ redaktorius Fredas Hiattas.

Šįkart mesime žvilgsnį į Kiniją. „Gerai žinoma, kad Kinijos cenzoriai iškreipia ir riboja žinias, tiek liečiančias dabartį, tiek ir istorines, kurias leidžiama tos šalies žmonėms pateikti“, – rašo dienraščio „Washington Post“ redaktorius Fredas Hiattas.

„Mažiau žinoma ir nustebinti gali tai, kaip Kinijos pareigūnai bando paveikti informaciją, kurią apie Kiniją gali sužinoti amerikiečiai“, – tęsia F. Hiattas.

Praėjusį mėnesį Kinijos ambasados Vašingtone kultūros atašė pakvietė Perry Linką į gruodį Pekine rengiamą Užsienio sinologų forumą. Atsižvelgiant į tai, kad P. Linkas yra vienas žymiausių Kinijos ekspertų Amerikoje, šis kvietimas neturėtų stebinti, jei ne faktas, kad jau nuo 1996 m. jis nėra gavęs vizos į Kiniją dėl priežasčių, kurių kinai niekada nepaaiškino.

P. Linkas į kvietimą atsakė, kad jis mielai dalyvaus, tačiau ar bus jam suteikta viza?

„Aišku, kas čia per klausimas“, – atsakė jam atašė.

„Ar Jūs tuo tikras?“, – elektroniniu paštu vėl klustelėjo P. Linkas.

„Be jokios abejonės. Tik atsiųskite savo pasą, „ir aš padėsiu Jums baigti pildyti vizos paraišką“, – atsakė konsulato pareigūnas.

Todėl P. Linkas ir nusiuntė savo pasą bei paraišką, bet lapkričio 8-ąją gavo tokį atsakymą: „Po peržiūros, turiu jus informuoti, kad į forumą pakviestas nebūsite“.

Kiek bestulbintų šitokio bendravimo pobūdis, P. Linkas nėra vienintelis svetimšalis mokslininkas, patekęs į Kinijos juoduosius sąrašus. Antai 2011 m., net trylikai gerbiamų mokslininkų, parašiusių straipsnius knygai apie Sindziangą – neramios musulmonų mažumos apgyventą šiaurės vakarų Kinijos regioną – buvo uždrausta į tą šalį nuvykti.

P. Linkas, jau seniai užsirekomendavęs aukšto lygio tyrimo darbais Prinstono ir Kalifornijos Riversaido universitetuose, negalėjimą gauti vizos į Kiniją išgyvens. Tačiau kokiam nors jaunam antropologui, siekiančiam profesūros, nesugebėjimas atlikti lauko tyrinėjimų vietoje gali tiesiog reikšti tolesnės karjeros pabaigą.  

O kadangi Kinijos pareigūnai savo atsisakymų suteikti vizos niekada nemotyvuoja ir nepaaiškina, kokios rūšies tyrimus jie laiko nepriimtinais, tai rezultatas toks, kad mokslininkai dažnai praktikuoja savicenzūrą ir riboja savo tyrimų temas, nors objektyviai tai sunku pateisinti.

„Žala Amerikos visuomenės žinijai didelė, rimta ir nelabai suprantama“, – kalbėjo P. Linkas žurnalistui F. Hiattui.

„Jau tapo normalu mokslininkams išvengti Pekino reikalavimų tuo, kad jie naudoja užkoduotas ir netiesiogines užuominas. Pavyzdžiui, jie kalba ne apie „Taivano nepriklausomybę“, o apie „ryšius per sąsiaurį“. Ir visai neužsimena Liu Xiaobo, Nobelio premijos laureato, sėdinčio už grotų. O ir „išvadavimas“ jiems gali reikšti tik 1949 m. įvykius“, – pasakojo D. Hiattas.

Mokslininkai šį kodą supranta, tačiau taip kalbėdami viešumai jie eilinei visuomenei sudaro įspūdį, kad 1949 m. tikrai įvyko išlaisvinimas, kad Taivano nepriklausomybė nėra rimtas dėmesio vertas klausimas ir kad įkalinto Nobelio premijos laureato tikrai neverta minėti.

Vis labiau pasitaiko, kad ne vien užsienio mokslininkai, bet ir žurnalistai patiria panašų spaudimą. Štai Paulas Mooney‘is, didelį stažą Azijoje turintis agentūos „Reuters“ žurnalistas, neseniai be jokio paaiškinimo negavo vizos į Kiniją. To paties likimo sulaukė ir agentūros „Bloomberg News“ bei dienraščių „New York Times“ ir „Washington Post“ žurnalistai, seniai besispecializuojantys Kinijos klausimais.

Pernai „Bloomberg“ agentūra paskelbė precedento neturinčius tiriamuosius reportažus apie Kinijos elito turtus. Kaip žinia, korupcija Kinijos komunistų partijos vadovams yra labai opi tema, ir atsižvelgiant į pačios „Bloomberg“ agentūros verslo interesus Kinijoje, tokie reportažai pareikalavo daug drąsos.

Tačiau jiems pasirodžius, „Bloomberg“ svetainė tapo Kinijos žmonėms nebeprieinama ir agentūros žurnalistai pradėjo nebegauti į Kiniją vizų.

Tačiau vizų neteikimas – ne vienintelis būdas, kuriuo komunistų partija bando paveikti tai, kaip Kinija pasaulyje vaizduojama.

Jungtinių Amerikos Valstijų universitetai vis labiau priklauso nuo pelningų filialų Kinijoje ir nuo už visą kainą studijas mokančių kinų studentų Amerikoje. O Holivudas taip pat perrašo savo scenarijus tam, kad savo filmus galėtų rodyti Kinijos ekranuose.

Žmogaus teises ginančios oganizacijos „Freedom House“ darbuotoja Sarah Cook savo ataskaitoje „Ilgas Kinijos cenzūros šešėlis: kaip komunistų partijos žiniasklaidai uždėti ribojimai veikia žinių agentūras skersai išilgai pasaulio“ rašo, kad Kinijos pareigūnai ne tik tiesiogiai varžo užsienio žiniasklaidos pranešimus, bet ir netiesiogiai skatina žurnalistus cenzūruoti pačius save.

„Daugelis kinų išeivijos laikraščių tampa palankesni Pekino režimui dėl spaudimo reklamų užsakovams ir dėl grasinimų Kinijoje tebegyvenantiems išeivių žurnalistų giminėms“, – teigia S. Cook.

Tačiau šitokia Kinijos komunistų partijos politika ilgainiui gali būti šaliai nenaudinga, ir „tai dėl trijų priežasčių.

Pirma, užsienyje pačiais kontraversiškiausiais klausimais – Tibetas, Taivanas, vieno vaiko politika – dominuoja aršiausiai nusiteikusiųjų balsai, tuo tarpu niuansuotesnį požiūrį turintys mokslininkai priversti tylėti.

Antra, Kinijos vadovų siekį būti savimi pasitikinčia jėga pasaulio scenoje pakerta jų akivaizdi baimė, kad į juos būtų sąžiningai pasižiūrima.

Trečia, mokslinių pastangų ir žurnalistų veiklos slopinimas ne tik trukdo amerikiečiams suprasti bei įvertinti pasaulio pačios gausiausios tautos sudėtingumus, bet tuo pačiu varžo ir Kinijos reikalų sprendėjams pačioje Kinijoje prieinamą ir reikalingą informaciją bei analizę. O šaliai tai negali išeiti į naudą“, – baigia savo straipsnį dienraštyje „Washington Post“ jo redaktorius Fredas Hiattas.

Nuo savęs pridursime ir tai, jog Kinijos dabartinis elgesys labai primena tarybinių pareigūnų elgesį sovietinės Lietuvos okupacijos metais, kai norintiems į savo ar tėvų gimtinę atvykti lietuviams išeiviams arba išvis nebuvo duodamos vizos, arba duodamos tik penkioms dienoms. Vėliau dešimt dienų ir visais atvejais leidžiama apsistoti tik Vilniuje ir tik viename specialiame viešbutyje, o ne pas gimines, idant savo akimis būtų pamatyta kuo mažiau Lietuvos tikrovės.

Komentaras buvo skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...