captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Europos Parlamentas: žvilgsnis iš nuosaikiosios kairės

2014 m. gegužę vyks rinkimai į Europos Parlamentą (EP). Juose kai kas tikisi didžiulės kovos tarp Europos Sąjungą (ES) pernelyg stiprinti ir centralizuoti  siekiančių jėgų ir kategoriškai prieš ES nusiteikusių ekstremistinių gaivalų. Taip bent mano Nyderlandų Darbo partijos ideologas, dienraščio „Volkskrant“ bendradarbis Rene Cuperusas.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

2014 m. gegužę vyks rinkimai į Europos Parlamentą (EP). Juose kai kas tikisi didžiulės kovos tarp Europos Sąjungą (ES) pernelyg stiprinti ir centralizuoti  siekiančių jėgų ir kategoriškai prieš ES nusiteikusių ekstremistinių gaivalų. Taip bent mano Nyderlandų Darbo partijos ideologas, dienraščio „Volkskrant“ bendradarbis Rene Cuperusas.   

Nuosaikios kairiosios minties portaluose „Policy Network“ ir „Social Europe Journal“ jis apgailestavo, kad šioje priešpriešoje nelieka vietos realiau į ES žiūrintiems politikams. „Manytumei, kad politinės partijos iškeltų geriausius savo kandidatų sąrašus ir rinkimų kovoje pristatytų savo drąsiausias ir įtikinamiausias partines programas“.

Bet taip, deja, nėra, teigia R. Cuperusas, bent jau „ne mano partijos, Olandijos darbiečių, atveju. Padėtis dar blogesnė nei galima įsivaizduoti: kuo svarbesni ir reikšmingesni tampa ES ir eurozonos reikalai, tuo mažiau kokybiškų žmonių ir programos dalykų partijos investuoja į Europos politiką.“  

„Socialdemokratiškos partijos skelbia, kad iš prigimties jos – internacionalistinės ir nusistačiusios už ES, tačiau šių savo įsitikinimų, švelniai tariant, jos nepraktikuoja visa širdimi ir dvasia.

Jau ir praeityje ne pačios geriausios ir šviesiausios mūsų galvos reiškėsi Briuselyje ir Strasbūre“, – tęsia R. Cuperusas ir priduria, jog „keista tai, jog padėtis nepasitaisė nė dabar, kai Europos politika vis ryškiau dalyvauja Valiutų Sąjungos valdyme ir vis labiau dingsta vidinės Europos sienos“.

Anot jo, net patys į EP kandidatuojantys Nyderlandų Darbo partijos kandidatai pripažįsta savo silpnumą ir apgailestauja, kad tarp jų nėra tokio lygio politikų, kaip dabartinis Olandijos užsienio reikalų ministras Fransas Timmermansas.

Pasak R. Cuperuso, „niekas Nyderlanduose nenori kandidatuoti į EP. Tai itin nepopuliari institucija, jai prikišamas gobšumas, korupcija, neveiksnumas, gryna simbolinė politika. Nyderlanduose neigiamomis istorijomis apie Briuselį ir Strasbūrą garsiai mėgaujasi euroskeptiškosios partijos“.

Taip, ES apskritai galima gerais argumentais apginti, tačiau EP būstinė Strasbūre visiškai neapginama dėl jos peršamos taupymo politikos populistinės laiko dvasios fone.

EP yra „silpniausioji visos ES grandis, pati pažeidžiamiausia, kontroversiškiausia ir labiausiai ginčijama ES institucija. Komunikacinė tragedija (normaliosioms ES palaikančioms partijoms) yra ta, kad daugelį Europos ateitį liečiančių klausimų tenka perleisti per rinkimų į EP kovos prizmę.“

Dėl to esminės diskusijos apie euro zonos sudėtį arba subsidiarumą yra suplakamos, sumaitojamos ir užteršiamos negatyvių stereotipinių diskusijų apie EP. Be to, rinkėjai tuo Parlamentu nesidomi, dažnai rinkimuose į jį dalyvauja mažiau nei 40 procentų balso teisę turinčiųjų, tai – demokratijos gėda. Jie į Europos politiką žiūri abejingai, nes šūkis „Europa daugumai, o ne mažai saujelei“ toli nuo praėjusį dešimtmetį įsivyravusios realybės, kai politikoje ėmė dominuoti ant pūkinių patalų išsidrėbę elito atstovai.

Tačiau per būsimus rinkimus 2014-ųjų gegužę viskas žada būti kitaip. Prieš akis – lemiamas trūks-plyš momentas Europai. ES lekia didžiulio susidūrimo link, susidūrimo tarp dviejų vieni kitiems prieštaraujančių radikalų. Kaktomuša susitiks federaciniai ir populistiniai radikalai.

Vienoje pusėje – ES priešininkų pajėgos, susibūrusios į precedento neturintį galingą aljansą. Jį sudaro Prancūzijos Nacionalinis frontas, Italijos Šiaurės lyga, Geerto Wilderso vadovaujama Nyderlandų Laisvės partija, Austrijos Laisvės partija ir Filipo Dewinterio vadovaujama Flamandų interesų partija.  

Jų nariai mąsto apie naujos radikaliosios dešinės grupės EP formavimą. Pasak Geerto Wilderso, „mūsų partijos galėtų eurofilišką elitą priversti užtraukti naują giesmelę“. Šie radikalai reikalauja euro zonos ir ES išardymo. Prancūzė kraštutinė nacionalistė Marine Le Pen prisiekė, kad ES „sugrius kaip Sovietų Sąjunga“. Ji ES pasmerkė kaip „globalią anomaliją“ ir pažadėjo ją paversti „suverenių šalių bendradarbiavimu“.

Anot jos, Europos gyventojai „nekontroliuoja“ nei savo ūkio ar pinigų, nei žmonių judėjimo savo teritorijoje. „Aš manau, kad ES yra kaip Tarybų Sąjunga: jos neįmanoma pagerinti, pataisyti. Ji sužlugs kaip ir ana sužlugo“, – sakė Marine Le Pen.

Ne taip toli savo tikslais nuo šio prieš ES nusistačiusio dešiniųjų aljanso yra Nigelo Farage‘o Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija, tik ši toli gražu nėra tokia islamofobiška ir ksenofobiška.

Į areną įstojo dar vienas, sudėtingesnis žaidėjas – vokiečių partija Alternatyva Vokietijai, kuri kritikuoja euro zonos sandarą ir valdymą, bet nėra prieš ES iš principo. 

Visiškai priešingoje nuo dešiniųjų radikalų pusėje žaidžia federaciniai radikalai. Tai – daugiausia kai kurie liberalai ir socialistai, sudarantys Briuselio politinių senbuvių tinklus, tokius kaip Spinellio grupė, vadovaujama Guy Verhofstadto ir Andrew Duffo, ar naujai įsteigta Glienickerio grupė, kurią sudaro 11 vokiečių ekonomistų, politologų ir juristų.

Šios grupės nariai agituoja už greitą ir stiprų europietiškos integracijos pagilinimą, už šuolį į tikrą susifederavimą – kaip vienintelį ir galutinį šiuometinės euro krizės sprendimą. Jie perša naują Konstitucinę sutartį, kad būtų suformuota  Federacinė politinė sąjunga, kurioje Europos Komisija taptų ES konstitucine vyriausybe arba būtų suformuota euro zonos centrinė vyriausybė.

Bet yra ir trečioji stovykla – nuosaikiųjų euro realistų, kuriai save priskiria ir straipsnio autorius Rene Cuperusas.  Jo nuomone, būtent šiai stovyklai simpatizuoja dauguma Europos šalių rinkėjų, taip pat ir dauguma pagrindinių Europos politinių partijų narių. Ši stovykla – nei priešiška ES ir nacionalistinė, nei draugiška Bendrijai, bet  federalistinė.

Tragedija ta, kad ši nuosaikiųjų grupė tarsi paralyžiuota ir įspeista tarp fanatiškų federacinių radikalų, iš vienos pusės, ir nacionalinių ekstremistų, iš kitos. Todėl ji siūlo tik silpnus kandidatus ir silpnas programas su hibridinėmis pozicijomis.

Rezultatas tas, kad kovą už reformuotą Europą veda ne patyrę, stiprūs,  sveiką protą ir nuovoką išsaugoję politikai, o didieji intelektualai – tokie antipopulistai ir antineoliberalai kaip Jürgenas Habermasas ir Anthonys Giddensas.

Bet ar jie atsilaikys prieš dešiniuosius populistus? „Spauskime nykščius už Europą“, – baigia savo straipsnį nuosaikiųjų kairiųjų portaluose olandas politologas ir politikas Rene Cuperusas.

Daugelis kitų laikraščių taip pat užgriebia dešiniųjų radikalų jungimąsi rengiantis būsimiesiems Europos rinkimams. Dienraštis „Luxemburger Wort“, taip pat ir Amsterdamo „Telegraaf“ bei Lisabonos „Diario de Noticias“,  nurodo į kraštutinių dešiniųjų ideologinį margumą.

Pavyzdžiui, jie visi nemėgsta homoseksualų ir į Europą atsikraustančių musulmonų, tačiau Geertas Wildersas „gina homoseksualų teises nuo menamo islamo antplūdžio, – rašo Lisabonos laikraštis, užtat, – gali būti, jog krizės akivaizdoje daugiau europiečių balsuos už populistus, tačiau netikėtina, kad kraštutiniams dešiniesiems pavyks suglausti gretas.“ 

Komentaras skambėjo per LRT radiją. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...