captcha

Jūsų klausimas priimtas

Viesului įsisukus

Po kraštą nualinusių karščių lietaus debesys priartėjo viesulo genami. Pajūryje, o ir kitose vietose uraganinis vėjas prikrėtė nemažai eibių. Sužeista žmonių, baimės įvaryta poilsiautojams... Žinia, gamta patikrino žmonių stropumą: ar stogai gerai pritvirtinti, elektros laidai saugiai išvedžioti, ar seni išdrevėję medžiai pašalinti. Lietuvos nesiaubia tornadai, neužlieja cunamiai, tačiau su gamtos galiomis reikia ir čia skaitytis...
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Po kraštą nualinusių karščių lietaus debesys priartėjo viesulo genami. Pajūryje, o ir kitose vietose uraganinis vėjas prikrėtė  nemažai eibių. Sužeista žmonių, baimės įvaryta poilsiautojams... Žinia, gamta patikrino žmonių stropumą: ar stogai gerai pritvirtinti, elektros laidai saugiai išvedžioti, ar seni išdrevėję medžiai pašalinti. Lietuvos nesiaubia tornadai, neužlieja cunamiai, tačiau su gamtos galiomis reikia ir čia skaitytis...

Tokios nemalonios, nuostolius atnešančios oro stichijų išdaigos pastaraisiais metais tarsi dažniau pasitaiko. Klimatologai tai sieja su globaliniu atšilimu ir padidėjusiu Saulės aktyvumu. Tačiau ir tolimesnėje praeityje stichijos ne kartą parodydavo savo jėgą. Štai ką yra aprašęs garbusis Žemaičių ganytojas Motiejus Valančius: „Vieną kartą vasarvidžiu užėjo raudonai juodi debesys, pakilo baisūs viesulai su audra, ta, įsisukusi į Keblių sodą, akies mirksny sulaužė, sutraškino ir išardė visą butą Jono. Jį patį su moteria ir su vaikais griūnantys namai užmušė. Dar to neseinia: spyrė du atveju perkūnas, uždegė išdrabstytus rąstus namų ir taip sukūrino, jogei žemė juoda namų vietoj paliko“.

Žmonės kalbėję, kad tai buvusi Dievalio bausmė už Jono pomėgį skruzdėlynus draskyti ir deginti. O ir pačiam būsimajam vyskupui vaikystėje taip pat teko patirti šiurpoką nuotykį, aprašytą mokyklos dienų Žemaičių Kalvarijoje dienoraštyje: „Buvo jau vėlyvas ruduo, 1816 m. lapkričio 6 d. Žvarbus šiaurės vakarų vėjas bepradėm pūtė su sniegu ir lietum. Aš turėjau tvirtą drobe apsiūtą skėtį. Suskambino į pamokas po pietų: pasiėmiau tą skėtį ir išėjau. Ligi tik priėjau Ano koplyčią, išskėčiau skėtį, mane pagavo audra. Knygos iš po pažasties iškrito, nusitvėriau abiem rankom už skėčio ir pakilau į orą. Skridau čia aukščiau, čia žemiau; tariaus į dangų nuskrisiąs. Švento Jono kalne pats vėjas užbloškė mane už koplyčios. Pasiekęs kojomis žemę, suglaudžiau skėtį, tada vėjas jau nieko nebegalėjo padaryti. Perskridau karčemą, tiltą, Varduvos upę, kuri rudens metu gili esti; pralėkiau oru mažiausiai 2000 žingsnių. Prisipažįstu, nusigandau, nes mirtis buvo ant nosies“. O mokykloje Motiejus už pavėlavimą gavo dar ir 6 bizūno kirčius nuo griežtojo mokytojo. Beje, labai panašiai prieš 50 metų liepos 27 d. nutiko Varėnos apylinkės gyventojai, viesulo išsviestai kartu su sūnumi pro savo namų langą.

Viesulas apsakytas ir ne viename tautosakos kūrinyje. Lietuviškose sakmėse taip pasakojama apie šį gamtos prajovą: „Viesulą seniau žmonės vadino derliaus tekiu. Jei per metus jis dažniau pasikelia – būna derlingi metai. O jei viesulas staiga pakyla, žmonės sakydavo – velnias eina pietauti”. Maža to: pažiūrėjus į viesulą pro kailinių rankovę, galima tariamai pamatyti velniuką karietaitėj važiuojant (toks tikėjimas žinomas Seirijų apylinkėse). Viesulo susuktomis smiltimis ištrynus puodynes, galima grietinės pasigausinti, nusistovės jos „kaip mauro”. Taigi iš šių folkloro nuotrupų aiškėja nebe velnio, bet Velino, žmogaus pagalbininko ūkio rūpesčiuose, mitologema. Ir vis tik viesulo reikia vengti, neiti ten, kur jo praūžta, – „velniukas gali pristoti”. O audringoje oro stichijų maišatyje senoliai įžiūrėdavo, tikėtina, tą amžinąją Perkūno ir Velino kovą.

Kad senovėje vėjo sūkurys turėjo mitinę prasmę, „išduoda“ ir jo tramdymo būdai. Pavyzdžiui, buvo tikima, kad viesului atūžiant, jį sustabdo ant tako du kryžmai susmeigti peiliai. Tada galima priversti šią gamtos jėgą  kokį naudingą žmogui darbą atlikti, pavyzdžiui, mėšlą lauke iškratyti. Galima į tą sūkurį ir peiliu sviesti. Tada iškart pradings; o miško trobelėje gal rasi vėją, atvirtusį tarsi į žmogų, ir besigydantį žaizdą. Tik nereikia pūsti į jo paduotą dūdelę: savo namelius nuo pamatų nupūsi...

Liaudiškuose tikėjimuose sakoma, viesulo atgenamą pritvinkusį lietaus debesį galima išsklaidyti, perskirti pusiau, kad apeitų aplinkui. Bet tam reikia žiniuonio burtus pasitelkti… Vienas tikras būdas esąs toks: kieme ant žemės padėti sukryžiavus duonkepės krosnies pušinę šluotą (dar vadinamą skujine) ir žarsteklį. Tai namų židinio saugotojos dievaitės Gabijos atributai; taigi prašoma jos užtarimo prieš galingąjį Perkūną. Dar galima liže prieš rūstų debesį pamojuoti – išsilis nepriėjęs. Arba tokio augalo – debesylo lapą reikia perplėšti pusiau ir numesti į skirtingas puses – persiskirs ir debesis, nueis pašaliais. Tik viską reikia atlikti susikaupus, rimtai, nesijuokiant ir tvirtai tikint sėkme.

O kas yra vėjo pantis? Apie tai – kita sakmė: „Sykį vienas berniukas, į priegulę eidamas arklių ganyti, atrado ant vieškelio pantį. Jis, tą pantį pasiėmęs, aplink pilvą apsirišo ir užsisprunkliavo. Vos tiktai jis tai padarė, pagriebė jį viesulas ir, iškėlęs į orą, pradėjo su juo suktis. Berniukui laimė buvo, kad viesulas, galą nešęs, jį už medžio užkliudė. Čia tas pantis atsimezgė ir berniukas nukrito ant žemės, bet nieko nepasižeidė. Kai atsigavo, to pančio ieškojo, bet neberado. Sako, tai buvęs vėjo ryšys, bet tas vaikinas, subrėškus esant, jo nepažinęs. Tokie pančiai esą nei iš linų, nei iš kanapių, nei vyti, nei sukti – tik vėjo ryšiai“.  Tai štai iš kur dabartinės skraidymo parasparnių ir „kaitavimo“ idėjos!

Pasakojimas skambėjo per LRT Radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...