captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Po Šv. Martyno – Baltojo oželio šventė

Lapkričio 11-oji – šv. Martynas tradiciniame mūsų kalendoriuje yra paskutinė rudens šventė. O priežodis sako: „Po šv. Martyno tik velniai laužo vantas“. Atseit, lapų medžių šakose nebėra; šiaurys vėjas nuogas šakas blaško.  Kitu priežodžiu pašiepiami ne laiku ką nors darantys. Tada sakoma: „Nuėjo šluotų rišti po Martyno“.

Lapkričio 11-oji – šv. Martynas tradiciniame mūsų kalendoriuje yra paskutinė rudens šventė. O priežodis sako: „Po šv. Martyno tik velniai laužo vantas“. Atseit, lapų medžių šakose nebėra; šiaurys vėjas nuogas šakas blaško.  Kitu priežodžiu pašiepiami ne laiku ką nors darantys. Tada sakoma: „Nuėjo šluotų rišti po Martyno“.

Iš Martyno dienos orų būdavo spėjama žiemos pradžia. Ogi tokiu gražiu pastebėjimu: „Jei per Martyną žąsis ant vandens, per Kalėdas bus ant ledo. Ir atvirkščiai“. Taigi šiltas Martyno dienos oras žada šaltą žiemos pradžią. O toji žąsis kepama su obuoliais ar džiovintomis slyvomis šventiniam stalui – tai tradicinis atsisveikinimo su auksiniu rudenėliu patiekalas. Iš žąsies krūtinkaulio vėlgi galima paspėlioti apie būsimos žiemos orus: daugiau baltos spalvos – bus daugiau sniego ir speigų; daugiau rudos – atlydžių. Po šv. Martyno prasideda fenologų vadinamasis priešžiemis, iki susidarys pastovesnė sniego danga arba neatsileidžiantis gruodas.

Feodalinėje sanklodoje gyvenant, šis metas būdavo paskutinis terminas duoklėms bei skoloms atiduoti. Pats tas laikas: derlius nuo laukų nuimtas, aruodai visa kuo pilni. Pirmiausia – kas priklauso kunigaikščiui ir dvarui. Grūdais taip pat atpildavo už visų metų triūsą malūnininkui, kalviui, račiui, visiems kitiems kaimo amatininkams. Ir net kaimo „bobutei“ – pribuvėjai...

Per šv. Martyną būdavo mokamas karčemų laikymo mokestis, susitariama dėl dvaro žemės nuomos. Ir šeimyną – bernus bei mergas – samdydavo ūkio darbams būtent nuo šios dienos. Kartu kaimas išsirinkdavo seniūną – „šaltyšių“. Jų pareigos plačios: valstiečiams skelbti valdovo bei vietos valdžios įsakymus ir parėdymus, tvarkyti pašto pastotes, kelių priežiūrą, tiltų statybą ir taisymą, rengti naktines kaimo sargybas neramiais metais, varyti valstiečius į baudžiavą ir prižiūrėti lažo darbus. Tvarkos simbolis kaime yra gaidys, tad mediniuose liaudiškuose kalendoriuose tą dieną žymėdavo dviejų besikapojančių gaidžių ženklu. Galima jame įžvelgti ir šiltojo bei šaltojo pusmečių priešpriešą...

Su kerdžiumi kaimas taip pat būdavo suderėjęs ganyti tik iki šv. Martyno. Gauna jis savo užmokestį, atsisveikina su piemenėliais, ir – namolei. Šventas Martynas, sakydavo, tvartus uždaro, o atvėrė juos pavasarį balandžio 23-iąją šv. Jurgis. Abu šventieji raiteliai kaimo žmonių laikomi arklių, o ir apskritai naminių galvijų dangiškais globėjais. Jų vardais paženklintos dienos yra prosenoviškos gyvulių augintojų šventės, svarbūs kalendoriaus atskaitos taškai.

„Sėlos” muziejuje Biržuose vienoje iš salių eksponuojamas labai įdomus suolas. Jo ornamentuotoje atkaltėje išpjaustinėtos tų švenčių simbolinės figūros: šv. Jurgis joja žirgu, o priešais – šv. Martynas pasigavęs gaidį. Mat pabaigus laukų darbus, žmonėms nebereikės keltis „su gaidžiais“. Tad kitados gaidį pjaudavo kaip auką dievybei, globojančiai gyvulius. Jo krauju netgi aptaškydavo tądien arkliams duodamas avižas – teišbūna peržiem sveiki. Šią senovinę apeigą mena latviškos dainos ketureilis:

„Martynui gaidį

Kirtau devynskiauterį,

Lai lekia mano žirgas

Devyniais kalnais”.

Po šv. Martyno jau ir augesni vaikai galėdavo ruoštis į mokyklą. Nebent ganiavą dar kiek pratęstų šiltos dienelės. Kokių tik išdaigų neprasimanydavo piemenukai, likę be kerdžiaus priežiūros. Bet vis tik norisi greičiau į šiltą klasę, į mokyklos suolą. Tada piemenukai, kad greičiau pašaltų ir pasnigtų, imdavosi burtų: apie pamiškės beržą vesdavo baltą oželį ar ožką. Tai žiemos šauktuvės! Baltas beržas, baltas oželis – greit visur aplinkui nuo sniego bus balta… Du piemenys čiupdavo gyvulį už ragų, o mažiausią piemenuką užsodindavo raitą. Tas, kuris pramiegojo Sekminių rytmetį ir todėl visą ganiavą buvo pravardžiuojamas spirgučiu, dabar turi įsikąsti ožio uodegą. Kiti eina vorele iš paskos ir plėšia iš visos gerklės:

„Oi, ožkela, tu baltoja, kokia tu graži!

Aisma aplink baltų beržų, kad būt greit žiema...“

Veda, beje, būtinai tris kartus, ir ta kryptimi, kaip saulė eina aplink dangų. Atseit, spartina laiką, artina žiemą. Ir tikėdavo, kad rytoj, na vėliausiai už trijų dienų pasnigs. Kitur ožį tempdavo net aplink tris beržus, ir devynis kartus – tie skaičiai iš archajiškojo mėnulio kalendoriaus. Tada vyriausias iš piemenų įsilipdavo į beržą ir sakydavo juokų pamokslą. Pradėdavo taip: „Vardan varnų, pilvan šarkų, vardan kiškių – lapatiškių, kakton – taukšt!“ O toliau – kokias išdaigas mokykloje nenubaustiems galima krėsti...

Linksmos, žaismingos žiemos šauktuvių apeigos. Ir ypač įdomios etnologams: šiuose žaidimuose slypi tautos praeities paslapčių. Tai, ką matome kaip vaikų žaidimą, kitados buvo labai svarbus senosios religijos ritualas. Oželis – andainykštė padėkos auka žemės dievybėms už išaugintą derlių – „atpirkimo ožys“. Po Martyno žemė nebedirbama: jau niekas jos nebedrįsta „judinti“ – tepailsi iki pavasario.

Apie rudeninį aukojimą yra žinių iš Mažosios Lietuvos istoriografinių XVI a. šaltinių. Pavyzdžiui, jis aprašytas Jeronimo Maleckio 1583 m. leidinyje, pavadintame „Tikras Sambijos sūduvių aprašymas su jų ožio aukojimu ir ceremonijomis“. Ten pasakojama: „Susirinkus į vieną vietą keturių penkių kaimų gyventojams, aukotojas, vadinamas vuršaičiu, lazda užmušdavęs ožį, kurio mėsa būdavusi čia pat išverdama ir valgoma su kviečių paplotėliais. Juos iš paraugintos tešlos gniužulų išsikepdavę aplink ugnį sustoję vyrai, svaidydami tešlą iš rankų į rankas per liepsną. Per naktį puotavę, kaulus ir puotos likučius užkasdavę į žemę“.

Piemenėlių žaidimai su oželiu ilgiausiai buvo išlikę vidurio ir rytinėje Lietuvos dalyse. Tikrasis šventės vardas išdilo iš tautos atminties. Po Lietuvos krikšto, įvedus krikščioniškąjį kalendorių, reikšminga rudens šventė sutapo su šventojo Martyno diena. Taip Martyno vardas ir tapo vienu iš labiausiai paplitusių mūsų krašte.

Nuotaikinga ir keleriopai reikšminga Oželio šventė galėtų sugrįžti į mūsų tradicijas, kultūros gyvenimą. O ypač į mokyklas... Labai skirtingai, nenuobodžiai ją galima aktualizuoti renginiuose: vienais metais pabrėžiant šios šventės sąryšį su amatais ir pagerbiant auksarankius meistrus ir tautodailininkus, kitais – su piemenėlių išdaigomis ir muzikavimu, trečiais – su orų spėjimais iš gamtos požymių, ketvirtais – su senovinių mokyklinių metų pradžia. Kiek erdvės organizatorių fantazijai ir išmonei!

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...