captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. „Scanorama 2013“: ko vertėtų nepraleisti?

Kaip ir kasmet, Europos šalių forumas „Scanorama“ pristato puokštę garsiausių Europos filmų, tačiau panašu, kad šiemet įdomiausi tie, kurie kerta Europos ribas ir turi sąsajų su kitais žemynais.
Kadras iš filmo „Išgyvena tik mylintys“.
Kadras iš filmo „Išgyvena tik mylintys“.

Kaip ir kasmet, Europos šalių forumas „Scanorama“ pristato puokštę garsiausių Europos filmų, tačiau panašu, kad šiemet įdomiausi tie, kurie kerta Europos ribas ir turi sąsajų su kitais žemynais.

Lapkričio 7 dieną prasidėjęs Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pratęsia rudens kino maratoną. Atidarymo filmu festivalis pasirinko švedų režisierės Mia Engberg „Belvilio kūdikį“. Tai dokumentiką ir fikciją į vieną neatskiriamą visumą suliejantis filmas, pasakojantis apie režisierės praeitį, kai ši gyveno Paryžiuje ir buvo įsimylėjusi vagišių Vincentą. Vieną dieną Vincentas dingo iš jos gyvenimo tam, kad į jį sugrįžtų po aštuonerių metų kaip balsas telefono ragelyje.

Klausydami telefoninių pokalbių (filme garsas vaidina svarbesnį vaidmenį nei vaizdas), mintyse pamažu dėliojame vienos meilės istorijos mozaiką. Vilniaus dokumentinių filmų festivalis „Belvilio kūdikį“ pavadino vienu svarbiausių šių metų dokumentinių filmų. Ir nors filmas išties palieka neblogą įspūdį ir atveria erdvę diskusijoms apie praeitį, atmintį, fikcijos ir realybės skirtį, visgi tai vargiai tas filmas, kurį gailėsitės praleidę festivalyje, siūlančiame tokią gausą alternatyvų.

Alternatyvos už Europos ribų

Filmas, kurio laukiau labiausiai, – vieno įdomiausių JAV režisierių Jimo Jarmuscho „Išgyvena tik mylintys“. Šįkart režisierius ėmėsi vampyrų temos. Taip, vampyrų! Bet, kaip įrodyta ne sykį, geras režisierius bet kokią temą ir žanrą gali perkurti taip, kad bežiūrint filmą žiūrovams išnyksta visi išankstiniai nusistatymai to žanro ar temos atžvilgiu. Ir nors, jau pamačius rezultatą, paaiškėjo, jog galbūt laukiau per smarkiai (šis filmas nublanksta prieš ankstesnius režisieriaus darbus), visgi filmą žiūrėti buvo gera jau nuo pirmųjų akimirkų.

Kaip ir su kiekvienu filmu, J. Jarmuschas sugeba sukurti tokius personažus, aplinką, atmosferą, jog žiūrovui tiesiog gera būti jo pasaulyje. Kaip ir kiekvienas ankstesnis jo filmas, šis pasižymi itin puikiu garso takeliu (originalią muziką filmui kūrė olandų kompozitorius Jozefas van Wissemas), tobulu kameros darbu ir be galo žavingais personažais. Pagrindiniai filmo veikėjai: depresijoje skęstantis, Detroite gyvenantis Adomas (akt. Tomas Hiddlestonas) ir gyvenimu besidžiaugianti, Tanžere įsikūrusi jo žmona Ieva (akt. Tilda Swinton).  

Filmas be galo romantiškas, nes jo dėmesio centre amžius besitęsianti dviejų mylimųjų istorija. Tačiau vampyrai režisieriui iš esmės reikalingi tam, kad jis galėtų panagrinėti amžinojo gyvenimo temą ir keliauti laiku: aplankyti mylimus rašytojus, pakomentuoti garsiausių kompozitorių darbus, pasverti dabartį praeities kontekste. Kita vertus, gana įdomu į šį filmą pažvelgti per vampyrų žanro perspektyvą, nes tai vienintelis mano matytas šio žanro filmas (ar serialas), kuriame galima išvysti vampyrų kasdienybę. Paprastai tokio žanro filmuose viena ekstremali situacija veja kita, tačiau čia matome kaip vampyrai tiesiog gyvena: miega, nenoriai pabunda, kalbasi, apsirūpina maistu, nuobodžiauja, ieško būdų, kaip praleisti laisvalaikį.

Visgi, nepaisant kiekviename kadre jaučiamos J. Jarmuscho rankos, šįkart režisierius nuslinko paviršiumi: viskas filme yra pernelyg akivaizdu ir suprantama, todėl vietom kiek nuobodoka. Stringa net dialogai, kai kurios trafaretinės frazės. Žinant, koks gali būti J. Jarmuschas, šis J. Jarmuschas šiek tiek nuvilia, bet tikrai ne taip, kad filmo reikėtų vengti.

Šiųmetinėje „Scanoramoje“ – net keli filmai iš Meksikos. Vienas jų – debiutinis režisieriaus Jose Luiso Valle darbas „Darbuotojai“ – ironiškas, tragišku humoru nuspalvintas pasakojimas apie gyvenimą, kupiną keisčiausių absurdų. Jo dėmesio centre – du darbininkų klasės atstovai: 30 metų elektros lempučių gamykloje valytoju išdirbęs Rafaelis ir daugelį metų turtinga ponia ir jos numylėtu šunimi besirūpinanti tarnaitė Lidija. Po šitiek metų rutinos susidūrę su dar viena gyvenimo neteisybe, šįkart jie nusprendžia taip lengvai jai nepasiduoti. Tai itin lėtas filmas, retai apdovanojantis žiūrovą dialogais, tačiau kupinas nuostabių vaizdų, kurie kalba patys už save.

Kitas itin laukiamas Meksikos filmas – ispanų režisieriaus Amato Escalante drama „Heli“. Šis filmas Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Tai bekompromisis, kontroversiškas filmas apie narkotikų verslo iššaukiamą smurtą ir jo pasekmes.  

Dar vienas Europą su kitais žemynais susiejantis filmas, kuriuo šiais metais džiugina „Scanorama“ – Irano režisieriaus Asgharo Farhadi darbas „Praeitis“. Režisierius, kuris savo filmais yra pelnęs turbūt visus įmanomus kino apdovanojimus, pirmą sykį kūrė ne Irane, o persikėlė į Europą – Prancūziją. „Praeitis“ prasideda kaip dviejų žmonių – prancūzės Marie ir iraniečio Ahmado – bandymas susitvarkyti skyrybų dokumentus ir padėti tašką judviejų istorijoje. Tačiau viskas ne taip paprasta: pamažu į paviršių ima kilti praeities skauduliai, kurie neleidžia herojams pajudėti į priekį. „Praeitis“ pasižymi itin gerai parašytu scenarijumi, netikėtais siužeto vingiais, daugiasluoksniais personažais ir subtiliais vaidmenimis. Tai be galo paveiki santykių drama, kuriame A. Farhadi vėl paliečia filme „Išsiskyrimas“ nagrinėtas temas, jas šįkart perkeldamas į pasaulį, kuriame skyrybos yra norma. Bent kol kas, stipriausias festivalyje matytas filmas.  

Daug dėmesio ir apdovanojimų yra sulaukęs turkų režisieriaus Emino Alpero filmas „Ten, už kalvos“. Prasidedantis kaip subtili šeimyninė drama, palaipsniui filmas virsta vesternu, nagrinėjančiu žmogaus asmeninės atsakomybės ir santykio su Kitu temas. Komentuodamas šį filmą, režisierius teigia, jog pasaulyje nėra nekaltų. Mes tik iš būtinybės gyvename bendruomenėse ir laikydamiesi tam tikrų normų, bet reikia itin mažai, kad imtume ir paklustume savo primityviems instinktams. Šis filmas buvo apdovanotas prestižiniuose Berlyno ir Karlovy Vary festivaliuose. 

Neišgalvoti gyvenimai

Pastarajame festivalyje geriausiu dokumentiniu filmu buvo pripažintas iš Ukrainos kilusio rusų režisieriaus Vitaly Mansky „Vamzdis“. Tai pasakojimas apie vamzdį, kuris iki šiol aprūpina dujomis didžiąją Europos dalį, ir portretas žmonių, kuriems tas vamzdis – peizažo dalis. 1983-aisiais Rusijoje pastatytas dujų vamzdis leido sujungti visą Europą su atšiauriame Sibire esančiomis gamtinėmis iškasenomis. Tai jokiu būdu ne žurnalistinis pasakojimas. Tai tragiškai absurdiškų situacijų kupinas filmas, kuris piešia skirtingų, tačiau vis dar iš sovietmečio istorijos neišbridusių šalių (Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Lenkijos, Rytų Vokietijos) visuomenių portretą. Režisieriaus išgauta ironija ir humoras itin primena kai kuriems dokumentikos mėgėjams pažįstamo Andrejaus Paunovo stilių.

„Scanoramos“ metu rodomas ir vienas kontroversiškiausiai vertinamų šių metų dokumentinių filmų „Žudymo aktas“ (rež.: Joshua Oppenheimerio, Christine Cynn, anonimas). Šiame filme niekada nenubausti Indonezijos genocido vykdytojai, pasinaudodami kino priemonėmis, atkuria savo įvykdytus žiaurumus. „Kas yra „karo nusikaltimai“ sprendžia nugalėtojai. Aš esu nugalėtojas. Todėl galiu pats nuspręsti, kas yra kas“, – teigia vienas pagrindinių filmo veikėjų. Nesvarbu, kokia bus jūsų reakcija į šį filmą, aišku tik viena, jog abejingas iš to tikrai neišeisite.

Laiko patikrinti filmai

Be minėtų naujų filmų gausos, festivalio metu yra rodomos dviejų be galo skirtingų režisierių – prancūzų Naujosios bangos įkvepėjo Roberto Bressono ir britų kino legendos Nicolo Roego – retrospektyvos. Tai laiko patikrinti filmai, kurių bent vieną tiesiog būtina įsitraukti į savo asmeninę „Scanoramos“ programą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...