captcha

Jūsų klausimas priimtas

Giedrius Kuprevičius. Ar mums dar aktualus Mozartas?

Nenustebkite – šiandien kalbėsiu apie Wolfgango Amadejaus Mozarto aktualumą. Diena dienon siekdami menuose Gineso rekordų mes visiškai persimainėme – iš meistrų pavirtome amatininkais blogąja to žodžio prasme.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Nenustebkite – šiandien kalbėsiu apie Wolfgango Amadejaus Mozarto aktualumą. Diena dienon siekdami menuose Gineso rekordų mes visiškai persimainėme – iš meistrų pavirtome amatininkais blogąja to žodžio prasme.

Kelios paskutinės kultūrinio gyvenimo „viršūnės“ Lietuvoje akivaizdžiai primena mums, kad net puikius profesinius įdirbius turintys tituluoti menininkai pasitenkina abejotinų vertybių erdvėje. Būtų nemalonu minėti vardus ar pavardes, pagaliau, ne tokie ir mūsų tikslai. Man labiau rūpi šiuo metu vyraujančios tendencijos, vykstantys meninio prastėjimo procesai. O jie verčia sunerimti.

Štai žurnalistė bara naujos muzikos festivalio „Gaida“ organizatorius, kad jie šiemet pateikė muziejinės muzikos. Tiesa, ta muziejinė kūryba atkeliavusi iš XX amžiaus antrosios pusės. Apgailestaujama, kad nebuvo nieko naujo, suprask, nebuvo triukų, niekas nenustebino, o skambėjo tik moderni klasika. Bet argi to maža? Nejaugi taip jau dažnai Vilniuje ar Kaune girdime, taip sakant, iš pirmų lūpų pačius ryškiausius XX amžiaus avangardo autorius? Nejaugi iš tikrųjų daržovių ar popierių orkestrai didelė vertybė? O gal dar ir dar kartą reikia klausytis vienu metu skambančių 65 mobiliųjų telefonų ar prie simfoninio orkestro prabangaus motociklo balne sėdinčio ir pedalus spaudžiančio baikerio?

Neseniai su muzikos meną studijuojančiais studentais pabandžiau pasinerti į Mozarto muzikos esmę. Kaip ir galvojau – iš pirmo karto nepavyko. Totalinis mūsų išsidraikymas, išsiblaškymas, gebėjimo koncentruoti dėmesį stoka Mozarto muziką pavertė tik fonu, įpratino priimti ją tik kaip visuotinai priimtos aukštos kokybės meną, tačiau be jokio gilinimosi, analizės. Tuomet sėdau prie fortepijono. Atsiverčiau ne tuos, gerai žinomus Mozarto kūrinius, kurie skamba bemaž kasdien, tačiau nedideles miniatiūras. Ir pradėjome rasti jose daugybę įdomiausių detalių. Atradome, kad net to meto pramoginėje muzikoje (o tokios muzikos tuo metu reikėjo lygiai taip pat, kaip ir operų ar simfonijų) autorius neleidžia sau atsipalaiduoti, paprastutį Menuetą kuria lygiai su tokia pat atsakomybe, kaip ir Simfoniją ar Requiem.

Apmaudu, kad šiandien didžiųjų meistrų pamokų atsisakome, o patys pasiduodame greito kultūrinio maisto gundymui. Tuomet netenka stebėtis, kad Jonas Jurašas, rinkdamas aktorių komandą naujam pastatymui, guodėsi, kad puikius duomenis turintis aktorius galėtų būti užimtas jo režisuotame spektaklyje, jei ne visavertis gyvenimas kažkokioje šou programoje, kurios štampai negailestingai suvalgė aktoriaus meistrystę ir pagarbą specialybei. Jis gi ir pas mane vaidins kaip tame šou. Argi dar ir teatre reikia to prastumo, skundėsi kolega.

Šis komentaras išsprūdo per Vėlines. Nelabai ką bendra turi su šių dienų nuotaika. O gal ir turi – tikrumą, gelmę, atsakomybę prieš tuos, kurie jau gyveno, kurie gyveno itin atsakingai, dirbo nuolatos įtempę visus savo profesijos raumenis. Turime iš ko mokytis. Žinoma, jei ir Vėlinės dar neprarado pirmapradžių reikšmių. Jei jos dar tikros ir asmeniškos. Štai ir sakau – Wolfgango Amadejaus Mozarto aktualumas yra nepraeinantis. Belieka tik ir mums nepraeiti jo pro šalį.

Komentaras skambėjo per LRT radijo laidą „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...