captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Sveiko proto konservatizmas

Lietuvių kilmės amerikiečių kariškis, Vietnamo karo veteranas, politologas, karo ir diplomatijos istorikas, Bostono kolegijos profesorius Andrius Bacevičius (Andrew C. Bacevich), daugelio knygų ir straipsnių autorius, priklauso tiems Amerikos konservatoriams, kurie seniai kritikuoja savo šalies polinkį į militarizmą.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Lietuvių kilmės amerikiečių kariškis, Vietnamo karo veteranas, politologas, karo ir diplomatijos istorikas, Bostono kolegijos profesorius Andrius Bacevičius (Andrew C. Bacevich), daugelio knygų ir straipsnių autorius, priklauso tiems Amerikos konservatoriams, kurie seniai kritikuoja savo šalies polinkį į militarizmą.

Jau kuris laikas jis bendradarbiauja su žurnalu „American Conservative“. Neseniai A. Bacevičius jame paskelbė straipsnį, kuriame apgailestauja, jog besipriešinantieji Jungtinių Amerikos Valstijų vėlimuisi į bet kokį karą automatiškai vadinami „izoliacionistais“, visai nesigilinant į esmę – karo priežastį ir tikslą.  

Kalbant apie „dar atmintyje esančią Jungtinių Amerikos Valstijų istoriją, izoliacionizmas, – pasak A. Bacevičiaus, – yra fikcija. Tai niekada nebuvo tikra tendencija, o tik akimirka ketvirtajame dešimtmetyje, kuomet daugelis amerikiečių kratėsi perspektyvos dalyvauti dar viename Europos kare po to, kai pirmasis karas nepateisino savo iš anksto anonsuotų vilčių, jog pagaliau tai bus „karas visiems karams baigti“.

„Iš tiesų, nuo pat savo susikūrimo iki šios dienos Jungtinės Valstijos niekada neatsuko pasauliui nugaros. „Izoliacionizmas“ tarnauja kaip retorinis įrankis, naudojamas diskredituoti veiksmą ar įsipareigojimą (paprastai reikalaujantį karinių pajėgų dalyvavimo), kurį kiti palaiko.

Jeigu aš, kaip lietuvių imigrantų anūkas, pasisakau už Jungtinių Amerikos Valstijų pajėgų siuntimą į Lietuvą tam, kad padėtų šią NATO sąjungininkę apginti nuo Vladimiro Putino letenų, o Jūs tam priešinatės, tai Jūs ir esate „izoliacionistas“, – rašo A. Bacevičius.

Jis beatodairiškam tokios etiketės taikymui priešinasi, teigdamas, jog ne visi karai pateisinami ir kiekvieną karą reikia vertinti atskirai. Ir A. Bacevičius „manija“ vadina teiginį, kad „jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos dar truputį daugiau pasistengs — leisis į dar vieną intervenciją, pasiųs dar vieną ginklų siuntą apgultam „sąjungininkui“, nubrėš dar vieną liniją smėlyje, — tai pagaliau išvysime šviesias taikos ir laisvės aukštumas“.

Savo požiūrį į neseną Amerikos istoriją šis politologas yra išdėstęs keliose Amerikos užsienio politiką – tiek George`o Busho, tiek B. Obamos – kritikuojančiose knygose.

A. Bacevičius vadina save „konservatyviu kataliku“ ir ankstesniame straipsnyje savo pasaulėžiūrą išdėstė taip:

„Mūsų, žmonių, pirmoji atsakomybė yra saugoti savo bendrą palikimą ir tausoti išliekamą vertę turinčius dalykus. Tai reikalauja mokėjimo atskirti tai, kas amžina ir turėtų išlikti, nuo to, kas praeinama ir ką galima mesti į šiukšlių dėžę.

Tai anaiptol nereiškia priešintis viskam, kas nauja, tai reiškia puoselėti tokią kaitą, kuri ne ardo, bet stiprina tai, kas verta ir teisinga.

Todėl konservatoriai skeptiškai žiūri į utopijomis atsiduodančius dalykus. Jie nesileidžia gundomi šarlatanų, kurie perša naujausią „viską paaiškinančią didelę idėją“. Ypač tada, kai ta „didelė idėja“ reikalauja leistis į karo žygį užsienyje.  

Konservatoriai gerbia paveldėtą išmintį. Laiko slinktis savaime nepasendina dogmų, kurių mūsų protėviai paisė. George`as Washingtonas nebuvo asilas.

Tiek privačiame gyvenime, tiek viešojoje politikoje egzistuoja tam tikra tiesų kategorija, kurias suaugę žmonės ir subrendusios vyriausybės priims su pagarba. Konservatoriams tai eilinio sveiko proto tiesos.

Pavyzdžiui, veiksmai turi pasekmių. Privilegijos reikalauja atsakomybės. Nėra nemokamų pietų. Į dienos pabaigą visos sąskaitos turi susivesti. Anksčiau ar vėliau už viską reikia sumokėti. Tik beprotiškai rizikuojantys ar sąmoningai į viską nusispjaunantys žmonės bandys iš šių fundamentalių aksiomų išsisukti.

Konservatoriai rimtai žiūri į žmogiškus santykius ir žino, kad jie reikalauja puoselėjimo. Juk bendruomenėje glūdi geriausia mūsų viltis džiaugtis prasmingu buvimu šioje žemėje. Tačiau bendruomenė nesusikuria spontaniškai. Konservatoriai supranta, kad pati esminė bendruomenė, šeima, yra nuolatos puolama – iš kairės ir iš dešinės.

Pabrėždamos autonomiją, modernumo jėgos pasiryžusios šeimą pakeisti stipriai įgalintu, nors vis tiek susvetimėjusiu, individu, egzistuojančiu tam, kad tenkintų savo apetitą ir ambiciją. Nepaliaujamai alkdama pelno, rinka stengiasi šeimą paversti būriu vartotojų, kurie tyčia ar netyčia gyvena po vienu stogu.

Ir aišku, konservatoriai nepainioja intymumo su seksu.

Jie taip pat tiki, kad egzistuoja gimtoji nuodėmė, kokiu vardu ji bebūtų vadinama. Užtat jie žino, kad žmonės iš prigimties kupini bjaurumo ir ydingumo. Todėl būtina jauniems žmonėms įdiegti civilizuoto elgesio normas. Taip pat būtina įtvirtinti mechanizmus, tinkamus klystantiems suvaldyti ir sudrausminti“.

„Kita vertus, konservatoriai įtariai žiūri į bet kokio pavidalo koncentruotą valdžią. Gimtosios nuodėmės padariniai niekur nėra akivaizdesni kaip Vašingtone, Volstryte ar didžiųjų institucijų valdymo biuruose, netgi įskaitant, deja, bažnyčias ir universitetus. Todėl konservatoriai atmeta argumentą, siejantį centralizaciją su našumu ir veiksmingumu. Kokia bebūtų sritis, jie teikia pirmenybę vietiniams interesams, o ne toli esantiems.

Be to, nors konservatoriai nėra „svieto lygintojai“, jie mano, kad protingai pasiskirsčiusi privati nuosavybė yra geriausia apsauga nuo Leviatano. Konservatorių Amerika yra nekilnojamojo turto savininkų, o ne plutokratų ar proletarų šalis.

Galop, konservatoriai myli ir brangina savo tautą ir šalį, tačiau jie nepainioja šalies su valstybe ir vyriausybe. Jie žino, kad Amerika nėra tolygi savo ginkluotosioms pajėgoms, nei tolygi kuriai nors iš nesuskaičiuojamų raidėmis įvardytų agentūrų, sudarančių išpampusį valstybinio saugumo aparatą. Amerika – tai gintarinės grūdų bangos, o ne FTB, CŽV ar NSA. 

Iš tokios perspektyvos žiūrėdami Amerikos konservatoriai negali į dabartinę savo šalies ir jos kultūros padėtį žvelgti kitaip kaip su dideliu nerimu. Tai ką jiems daryti?“ – klausia A. Bacevičius ir atsako, jog reikia „veikti kantriai, žingsnis po žingsnio, protingai. Modelį galima pasiskolinti iš tų kairėn linkusiųjų, kurie nuo septintojo dešimtmečio propagavo moterų teises ir homoseksualų teises – jie pasiekė stulbinamų laimėjimų“.   

„Konservatoriai turi pripažinti, kad politinėje kairėje yra geravalių žmonių, kurių pažiūros kai kuriais (toli gražu ne visais) klausimais sutampa su mūsų nuomonėmis. Todėl, užmezgant taktinius (bet tai nereiškia: ciniškus) aljansus, reikėtų pamiršti abortų ar tos pačios lyties asmenų vedybų uždraudimą.

Seksualinės revoliucijos vaisius konservatoriai gali laikyti nuodingais, bet pati revoliucija jau negrįžtama. Problema – ne gėjų santuoka, o heteroseksualių santuokų irimas, leidžiant vaikams augti be vyriško tėvo.  

Todėl konservatoriams reiktų akcentuoti štai ką:

Pirma, svarbu apsaugoti gamtą nuo niokojamųjų žmogaus ekscesų. Čia konservatorių centrinė tema ir turėtų būti konservuoti. Jei tai reiškia pajungti ekonominį augimą ir materialinių gėrybių vartojimą tam, kad būtų tausojama Žemės gerovė, taip ir reikia daryti.

Antra, būtina demaskuoti amerikietiškojo militarizmo kraštutinumus ir neoimperialistinių impulsų, kuriems Vašingtonas pasiduoda nuo Šaltojo karo pabaigos, bergždumą. Užsienio politikoje konservatorių pozicija turėtų būti už kuklumą, realizmą, savipakankamumą. Amerikiečiai turėtų liautis įsivaizdavę, kad Jungtinės Valstijos pašauktos vykdyti „globalinę lyderystę“, kas praktiškai reiškia eibių darymą ir jokioms kitoms tautoms nesuteikiamų prerogatyvų savinimąsi.

Trečia, Amerika turi susitvarkyti savo biudžetą ir liautis toleravusi trilijonų dolerių federalinius deficitus, nes tai nusikaltimas būsimų kartų atžvilgiu.

Ketvirta, vaikai turi būti auklėjami tapti atsakingais, į etiką atsirėmusiais suaugusiais, o tam trukdo ne tik jau minėtas heteroseksualių šeimų irimas, bet ir dideli amerikiečių švietimo trūkumai.

Penkta, reikia išlaikyti nepriklausomas institucijas, galinčias suvaldyti centrinės valstybės ir vyriausybės nepriimtinus ir netinkamus veiksmus bei impulsus“, – rašo amerikietis politologas A. Bacevičius viename iš savo straipsnių apie konservatizmą.

Užsienio spaudos apžvalga skaityta per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...