captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Kam reikia paminklo?

Minime Visų šventųjų dieną ir prisimename išėjusiuosius Anapilin. Dienomis, skirtomis amžinybei apmąstyti, bandoma grąžinti jiems skolas ir pateikti savo sąžinės suvestinę. Gyvenimo tempas dažną apriboja. Todėl paprastai tenkinamasi kelionėmis į kapines.

Minime Visų šventųjų dieną ir prisimename išėjusiuosius Anapilin. Dienomis, skirtomis amžinybei apmąstyti, bandoma grąžinti jiems skolas ir pateikti savo sąžinės suvestinę. Gyvenimo tempas dažną apriboja. Todėl paprastai tenkinamasi kelionėmis į kapines.

Tačiau yra ir kitas kelias, apie kurį mąstė ir rašė didieji žmonės.

„Ant mano kapo prašau nestatyti jokio paminklo. Kam iš mano artimųjų aš buvau tikrai brangus, tas pastatys man paminklą kitu būdu: tas pastatys man paminklą savo širdyje: savo plieniniu tvirtumu doroje ir gyvenime ir nuoširdžia pagalba visiems šalia savęs esantiems dvasiškai tobulėti ir augti. Kas po mano mirties išaugs dvasiškai aukščiau negu buvo man gyvam esant, tai tuo ir įrodys, kad jis tikrai mane mylėjo ir buvo man draugu, – ir tuo pačiu pastatys man paminklą.“

Tai Nikolajaus Gogolio „Testamente“ įrašyti žodžiai, kuriuos radau vartydama  monsinjoro Kazimiero Vasiliausko archyvą. Greta prasmingų Rusijos rašytojo minčių – K. Vasiliausko prierašas: „Rožės, gvazdikai, žvakutės. Ar ne per pigiai mes norime atsiskaityti su mūsų mirusiaisiais?“

Išminčiai mėgsta kartoti: „išsigelbėk pats ir taip išgelbėsi daugybę, greta esančiųjų.“

Prisiminiau ir šventiko pasakotą pasakėčią.

Jojo žmogus, jam iš kišenės iškrito piniginė, jis nepamatė ir nujojo. Netrukus į tą vietą atėjo bedalis, kuris rado piniginę, pasidžiaugė ir pasiėmęs nuėjo. Į tą pačią vietą atėjo trečias žmogus, kuris prisėdo pailsėti, netrukus čia ir užmigo. Jam miegant atjojo pirmasis, pametęs piniginę. Pamanęs, jog čia ilsisi žmogus, radęs jo piniginę ir įsidėjęs į kišenę, nužudė jį. Vėliau patikrino kišenes, tačiau piniginės nerado ir nujojo. 

Visa tai stebėjęs prašalaitis  paklausė savo angelo sargo: „Kodėl pasaulyje tokia neteisybė? Kodėl žudomas nekaltas, o pinigus randa jų neuždirbęs žmogus?“

Angelas jam atsakė: „Pirmasis prieš daug metų sužlugdė antrąjį, kuris, radęs piniginę, pagaliau atgavo tai, kas jam priklausė. Trečiasis, nužudytasis, visą gyvenimą buvo žiaurus nusikaltėlis. Kartą maldoje jis paprašė: Dieve, padaryk, kad dėl mano kaltės nebežūtų nė vienas žmogus. Mirtis už kitą man bus ženklas, kad, pasitraukęs iš nusikaltėlių gretų, aš išpirksiu savo nuodėmes. Taigi kiekvienas gyvenime gauna tai, ko nusipelno ir ko iš tikrųjų siekia.“

1971 metų užrašuose, skirtuose pasirengimui Vėlinių pamokslui, kunigas K. Vasiliauskas rašė: „Noriu pranešti labai liūdną naujieną: mes visi čia esantys turėsime mirti.“ Todėl kvietė visus gyventi tarsi žiūrint į veidrodžius – galvoti, koks esi ir koks nori būti.

Tie du teiginiai „koks esi“ ir „koks nori būti“ tarsi riboženkliai, nurodantys gyvenimo kryptį.  K. Vasiliauskas pats savo gyvenimu ir pasirinkimais įrodė, kad bandė ne tik keisti aplinką, bet ir tobulinti save pagal įsivaizduojamą modelį. K. Vasiliausko Vėlinėms parinkta mintis dera kiekvienam  mąstančiam ir išsigelbėjimo siekiančiam žmogui.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...