captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Mėlyna – gražiausia iš spalvų (filmo recenzija)

Kino teatruose ­­rodomas aistringas ir iki skausmo tikroviškas pasakojimas apie pirmąją meilę „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“.
Kadras iš filmo.
Kadras iš filmo.

Kino teatruose ­­rodomas aistringas ir iki skausmo tikroviškas pasakojimas apie pirmąją meilę „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“.

Be galo apsidžiaugiau sužinojusi, jog Tarptautinis Kauno kino festivalis nusprendė platinti šių metų Kanų „Auksinę palmės šakelę“ laimėjusį filmą – iš Tuniso kilusio Prancūzijos režisieriaus Abdellatifo Kechiche „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“. Ir ne vien todėl, kad tai bus vienas iš tų išskirtinių autorinio kino pavyzdžių, kurie retai pasitaiko nefestivaliniame kino teatrų repertuare ir bando konkuruoti su eskapistine mūsuose įsigalėjusia Holivudo produkcija, bet ir dėl šio filmo temos. Filmo centre – aistringa dviejų lesbiečių meilės istorija, kuri perteikta taip, kaip niekada iki šiol. O tokių filmų mūsų visuomenei tikrai reikia.

Jokios didaktikos

„Adelės gyvenime“, priešingai nei kitame dabar kino teatruose besisukančiame jauno lietuvių režisieriaus darbe, nėra verkšlenimo, moralizavimo ir didaktikos. Žiūrint filmą niekada nesuabejoji personažų tikrumu, jų jausmais. Čia neskamba tokios absurdiškos frazės kaip: „Aš tik vargšas gėjus, kurio niekas nemėgsta“ (filmas „Streikas“). Jame tik užuominomis kalbama apie netolerantišką visuomenės požiūrį į netradicinės orientacijos poras – čia yra žengtas daug radikalesnis žingsnis.

Dramos centre – dviejų žmonių meilės ryšys. Judviejų santykiai yra parodomi kaip duotybė. Taip, tai nėra tradicinės orientacijos žmonių meilės istorija, tačiau konfliktas su visuomene, tradicinėmis vertybėmis yra išstumiamas į pasakojamos istorijos pakraščius. Šiuo atžvilgiu „Adelės gyvenimas“ primena nuostabų Kar Wai Wongo filmą „Laimingi drauge“ – bene geriausią filmą, pasakojantį dviejų homoseksualių vyrų meilės istoriją. Bet kurį personažą pakeitus kitos lyties personažu – dramos centras nesikeistų. Keistųsi tik detalės.

Filmas, kurio scenarijus iš dalies paremtas grafine Julie Maroh novele, yra padalintas į dvi dalis. Pirmoje stebime seksualinį moksleivės Adelės (akt. Adele Exarchopoulos) pabudimą. Iš pradžių ji bando draugauti su kitu tos pačios mokyklos mokiniu, su juo praranda nekaltybę, tačiau jai kažko jų santykiuose trūksta. Ji niekaip negali atsikratyti minčių apie gatvėje matytą mėlynplaukę merginą. Vieną vakarą užklydusi į lesbiečių klubą, ji ir vėl ją sutinka. Jos vardas Ema (akt. Lea Seydoux) ir ji studijuoja dailę.

Nuo aistros iki kasdienybės

Netrukus jos pradeda draugauti ir filmo kamera užfiksuoja jų pirmąją sekso sceną. Ši scena trunka ilgiau nei kada yra leidęs bet kuris ne pornografinio kino režisierius. Ji atvira ir intensyvi. Ir salėje filmą žiūrintys žiūrovai ilgainiui ima muistytis, kikenti ir šnibždėtis. Tačiau filmui ši ir kitos sekso yra labai svarbios, nes atskleidžia, jog Adelės ir Emos santykiai iš esmės yra grįsti seksualiniu ryšiu, o ne bendrais pomėgiais ar interesais. Ilgainiui – išblėsus pirminei aistrai – jų santykiams tai pradeda kelti sunkumų. Apie tai yra pasakojama antrojoje filmo dalyje, kurio veiksmas vyksta keliems metams praėjus po pirmosios.

Antrojoje dalyje Adelė jau yra pabaigusi mokyklą ir dirba darželio mokytoja, Ema – studijas ir stengiasi įsitvirtinti meno pasaulyje. Jos gyvena kartu, o į jų santykius jau įsisukusi kasdienybė. Pradeda aiškėti, kad be sekso jos ne tiek daug turi bendro: skirtinga jų socialinė kilmė, pomėgiai ir svajonės. Judviejų skirtumai puikiai atskleidžiami vieno vakarėlio, surengto Emos parodos atidarymo proga, metu. Į jį susirenka Emos draugai menininkai bei intelektualai, diskutuojantys apie įvairių dailininkų stilius ar moters orgazmo prasmę.

Adelė tuo metu atlieka namų šeimininkės vaidmenį – ji ruošia maistą, rūpinasi, kad visi būtų pavalgę, tačiau jų diskusijos jai nėra įdomios ir beveik su niekuo ji negali kalbėtis apie jai rūpimus dalykus. Stebėdamas ją besisukinėjančią menininkų knibždėlynėje, imi jausti artėjančia krizę, tačiau jos tikroviškumui ir poveikiui pasirengti sunku.

Viskas trunka tiek, kiek trunka

Pati istorija savaime nėra nei itin originali, nei įspūdinga. Didžiausia filmo stiprybė yra pats pasakojimo būdas. Jau nuo pat savo pirmojo filmo („Voltero kaltė“) išryškėjo akivaizdus principinis režisierius A. Kechiche kūrybos bruožas – visa apimantis natūralizmas. Čia niekur neskubama: scena, pokalbis gali trukti keliolika minučių – tol, kol natūraliai išsisemia, o nėra nutraukiama dėl montažo. Tad garsioji sekso scena nėra vienintelė, kuri trunka ilgiau nei yra įpratusi mūsų akis: kamerai, kuri dažniausiai stambiu planu fiksuoja herojų veidus, keliaujant nuo vienos situacijos prie kitos, matome savo herojus valgant, dirbant, aiškinantis santykius. Režisierius labiau domisi ne istorijos pasakojimu, o charakterių atskleidimu. Ir jam tai puikiai pavyksta. Po kelias valandas trukusio filmo imi justi, kad iš tiesų labai gerai pažįsti pagrindinius veikėjus. Filmas baigiasi, tačiau istorija tęsiasi mintyse.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...