captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Apie reikšmingas astronomijos mokslui datas

Einant Vilniaus senamiesčiu pro istorinius universiteto pastatus dėmesį patraukia grakštus bokštelis, karūnuotas auksu blizgančia vėtrunge. Joje – dvi žvaigždės ir pusmėnulis. Vėlūkyje – Kristaus monograma. Tai senojo universiteto globėjų ženklai: vyskupo Protasevičiaus herbas ir Jėzuitų ordino žymuo.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

Einant Vilniaus senamiesčiu pro istorinius universiteto pastatus dėmesį patraukia grakštus bokštelis, karūnuotas auksu blizgančia vėtrunge. Joje – dvi žvaigždės ir pusmėnulis. Vėlūkyje – Kristaus monograma. Tai senojo universiteto globėjų ženklai: vyskupo Protasevičiaus herbas ir Jėzuitų ordino žymuo.

Stogelio keturiuose kampuose – armilos, senoviniai Visatos modeliai. Kartu tai ir prietaisai dangaus koordinatėms nustatyti. Greta bokštelio – astronomijos observatorijos, įkurtos 1753 m., pastatas. Čia virš kiekvieno lango – planetų ženklai, o tarplangius puošia mokslo prietaisų freskos. Observatoriją projektavo astronomas profesorius Tomas Žebrauskas, baroko architektūros pradininkas mūsų krašte.

Vilniškė observatorija, šiemet mininti 260 metų sukaktį, yra viena seniausiųjų iš dabar veikiančių Europoje. Jos mokslininkai plačiai garsino Vilniaus vardą.

Keturiasdešimt metų observatorijos direktorius buvo Martynas Počobutas-Odlianickis, pats kiekvieną žvaigždėtą naktį praleisdavęs prie teleskopų. Ir ne tik Visatos gelmės domino šį nepaprastą darbštuolį: jam net 18 metų teko vykdyti garbingas ir sunkias Universiteto rektoriaus pareigas. Labai sudėtingu metu – kai žlungant valstybei reikėjo žūtbūtinai išsaugoti šį mokslo židinį. Tarsi išvairuoti laivą tarp rifų audringoje jūroje...

Astronomas gimė 1728 m. spalio 30 d., taigi šiomis dienomis pažymimas jo 285-sis gimtadienis. Kilme M. Počobutas yra iš garbingos Lietuvos bajorų giminės, herbą gavusios iš valdovo Žygimanto Senojo. Jame pavaizduota šarvuota ranka su kalaviju, toks vadinamas mažuoju Vyčiu.

Tačiau būsimojo mokslininko tėvas tebuvo dvaro maisto sandėlių prievaizdas Slomiankoje arba Šiaudinėje, kuri netoli Gardino. Tad gabiam jaunuoliui kelias į mokslo aukštumas buvo vienas – jėzuitų mokykla ir vienuolija. Pasimokęs Gardine, jis Vilniaus kolegijoje klausėsi filosofijos ir retorikos kurso. Padirbėjęs graikų kalbos mokytoju, M. Počobutas 1761 m. buvo pasiųstas į užsienį tobulintis jau tiksliųjų mokslų srityje.

Dvejus metus sėkmingai darbavosi Marselio observatorijoje, tada Avinjone atliko Antario okultacijos stebėjimus, labai pravarčius kartografijos darbuose. 1764 m. grįžęs į Vilnių buvo paskirtas matematikos ir astronomijos profesoriumi. Pirmas ir svarbiausias jo rūpestis – atnaujinti observatorijos įrangą. M. Počobutas naujus prietaisus užsakinėdavo geriausiose to meto Europos dirbtuvėse. Taip Vilniuje atsirado žymaus anglų mechaniko Jesse Ramsdeno didysis sieninis aštuonių pėdų kvadrantas, pasažinis šešių pėdų instrumentas ir montuotė kito anglų meistro Johno Dollondo teleskopui.

Dar observatorija yra turėjusi J. Ramsdeno keturis mažesnius 1,5–2 pėdų kvadrantus, oktantą, ekvatorialą, kampų dalijimo mašiną, du teodolitus. Puikus garsiojo meistro darbo prietaisų rinkinys

Paryžiaus meistrų darbams atstovauja karališkojo laikrodininko Claude`o-Simeono Passemant stalinis teleskopas (J. Masalskio dovana) ir Canivet dešimties pėdų sekstantas, kuriuo buvo tiksliai išmatuota Vilniaus geografinė platuma.

Moderniems prietaisams M. Počobutas pastatydino Naująją observatoriją – priestatą vidiniame kiemelyje, anksčiau vadintame Vaistinės vardu. Didžiojo kvadranto stabilumui jis pritvirtintas prie sienos iš didelių smiltainio blokų. O šiuos teko parplukdyti iš Bremeno Nemunu ir Nerimi. Mokslo labui išlaidų negailėta! Darbai buvo užbaigti 1788 m., vadovaujant architektui Marcinui Knackfussui. Amžininkai vilniškę observatoriją pelnytai lygino su garsiuoju Grinviču.

Priestato frizą papuošė tarp Zodiako ženklų įkomponuoti žvaigždynų Skydo ir Jautuko simboliai. Abu pavadinti valdovų – Jono Sobieskio ir Stanislovo Poniatovskio garbei. Žvaigždžių grupelę Jautuku 1773 m. įvardijo pats observatorijos direktorius. M. Počobuto autoriteto dėka žvaigždynas buvo įtrauktas į žinomiausius žvaigždėlapius. Ir išbrauktas iš ten taip pat mūsų tėvynainio – klaipėdiškio Friedricho Wilhelmo Argelanderio – ranka, kai buvo nutarta sumažinti žvaigždynų skaičių iki 88. Skydas paliko žvaigždėlapiuose, nes pavadintas valdovo, apgynusio Europą nuo turkų Vienos mūšyje 1683 m., garbei. Ir, beje, atėmusio iš turkų gurguolėje vežtas dideles kavos pupelių atsargas.

Nuo tada ir mūsų krašte kava geriama, suteikdama mintims aiškumo ir polėkio. Rugsėjo 12 d. galėjome pažymėti kavos gėrimo 330-metį, o nei viena kavinė to padaryti nesumojo... Ar tai nėra įrodymas, kad stokojame istorinės atminties?

1780 m. M. Počobutas tapo išrinktas universiteto rektoriumi, tad jam teko ir visi švietimo sistemos reformos rūpesčiai. Maža to, kaip dvasiškis jis vykdė Šv. Trejybės parapijos klebono pareigas. Prie klebonijos buvo miesto nelaimėlių prieglauda, išlaikoma Žaliojo tilto mokesčiais. Tas garsusis Vilniaus tiltas mokslininkui atnešė daug rūpesčių ir galvos skausmo.

Norėdamas sukaupti remontui lėšų, M. Počobutas atsisakė mokėti nuo klebonijos fundušo mokestį kariuomenei išlaikyti. Tada buvo apkaltintas norįs pinigus pasisavinti, nors iš tikrųjų nepasinaudojo net ta dalimi, kuri jam priklausė asmeniškai. Tik kanclerio Joachimo Liutauro Chreptavičiaus užtarimas išgelbėjo astronomą nuo priekabių. O savo patriotizmą M. Počobutas įrodė vėliau aktyviai dalyvaudamas Tado Kosčiuškos sukilėlių prieš rusų valdžią gretose.

Naujojo tilto viršus buvo suręstas iš dervingų pušinių rąstų. Tai jį ir pražudė 1791 m. balandžio 22-ąją. Tądien Neries pakrantės namuose kilus gaisrui vėjas nunešė degančių stogo dangos skiedrų į tarpus tarp medinių tilto sijų. Gūsingas, besikaitaliojančios krypties vėjas greitai įpūtė liepsną. Tilto išgelbėti nepavyko.

Šis įvykis kai kam iš miestelėnų sukėlė pikto džiugesio, mat sklandė gandai, kad M. Počobutas su savo pagalbininku kunigu Tadeušu Kundzičiumi dalį tilto pelno eikvoja observatorijos reikmėms. Tik poetas Pranciškus Karpinskis paguodė astronomus, parašęs švelnaus humoro poemėlę apie gaisrą, į dangų nunešusį Žaliojo sielą.

Kalbant apie M. Počobuto mokslinius darbus, reikia pažymėti Merkurijaus stebėjimus, pagal kuriuos prancūzų mokslininkas Josephas Jérôme de Lalande nustatė planetos orbitą. Dar įdomu, kad M. Počobutas atliko pirmąjį astronominės chronologijos darbą, datuodamas įžymiosios Denderų šventyklos Egipte pastatymo laiką pagal Žemės ašies precesinį posūkį. Tam jis panaudojo šventykloje pavaizduotą Zodiaką, kurio piešinį gavo iš Luvro direktoriaus Dominique Vivant Denono.

1807 m. M. Počobutas vadovavimą observatorijai perdavė Krokuvos astronomui Janui Sniadeckiui, vėliau tapusiam ir universiteto rektoriumi. Beje, visai nesielvartaudamas dėl to, kad įpėdinis laikėsi skirtingų pasaulėžiūrinių nuostatų... Bet naktimis jis vis kopdavo į stebėjimo bokštelius, nepaisydamas skausmų sąnariuose dėl profesinės astronomų ligos – reumato. Mirė M. Počobutas 1810 m. vasario 8 d. Daugpilio vienuolyne. Palaidotas buvo prof. Tomo Žebrausko projektuotoje bažnyčioje, kuri sugriauta II Pasaulinio karo metais.

Baigiant šį pasakojimą belieka paklausti: ar pakankamai įamžintas tokio garbaus ir didelio mokslininko atminimas, pavadinus jo vardu tik gatvelę Vilniaus pakraštyje?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...