captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Po dešimties metų

Po poros dienų minėsime jau dešimtąsias prezidentinio skandalo pradžios metines. Skandalo, pasibaigusio pirmąja Europoje prezidento apkalta ir Rolando Pakso atstatydinimu.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Po poros dienų minėsime jau dešimtąsias prezidentinio skandalo pradžios metines. Skandalo, pasibaigusio pirmąja Europoje prezidento apkalta ir Rolando Pakso atstatydinimu.

Pastaruoju metu, kalbant apie apkaltą, dažniausiai girdimas nusivylimas ir du klausimai. Pirmasis – ar reikėjo apkaltos? Antrasis – ar galima priesaiką sulaužiusiam veikėjui vėl suteikti galimybę tapti Seimo nariu ir net prezidentu?

Praėjęs dešimtmetis netapo mūsų politikos apsivalymo dešimtmečiu. Priešingai, politika ne tik netapo geresne, bet jos kartelė buvo nuleista taip žemai, kad kartais išties galima pamanyti, jog tai, ką išdarinėjo smailytėmis, ačais ir borisovais bei almaksais aplipęs R. Paksas, palyginti su tuo, ką politikai darė po jo, buvo tik vaikų žaidimai.

Matyt, būtent nusivylimas šalies politikos raida vieną svarbiausių apkaltos proceso figūrų – Aloyzą Sakalą – privertė karčiai konstatuoti, jog dabartinė prezidentė yra daugiau kartų nusižengusi Konstitucijai nei R. Paksas.

A. Sakalo žodžiuose yra tiesos. Ypač jei kalbame ne tik apie Konstitucijos raidę, bet ir dvasią, apie kurios svarbą prabilta apkaltos metu.

Tačiau kad ir kaip kartais nesmagu vertinti šį Lietuvos politikos dešimtmetį, vis dėlto turėtume teigiamai atsakyti į abu minėtus klausimus.

Apkaltos reikėjo, ji turėjo prasmę, nepriklausomai nuo to, kaip keitėsi politika po apkaltos. Lygiai taip pat teigiamai turime atsakyti ir į klausimą, ar galima R. Paksui grąžinti teisę kandidatuoti į prezidentus.  

Apkalta, kaip ir dešimtmetį galiojęs draudimas R. Paksui kandidatuoti, tikslą pasiekė. R. Paksas nebėra tas, paskui kurį eitų minios. Tai apkaltos laimėjimas, kad politikas, kuris pamynė Konstituciją ir dažnai net sveiką protą, už tai buvo nubaustas – prarado ne tik dešimt metų, bet ir daugumą savo rinkėjų.

Todėl klysta tie, kurie žvelgdami į niūrų politinio lauko peizažą, bando dėl to menkinti apkaltos reikšmę. Taip netsakingai išleidžiama iš akių tai, jog net pranašas dabar negalėtų nupiešti Lietuvos politikos vaizdo, kurį turėtume tuo atveju, jei apkaltos nebūtų buvę ar dar blogiau – ji būtų žlugusi.

Galima tik spėlioti, kokie standartai kabutėse būtų įsivyravę politikoje tada. Galima numanyti, kad politikų atsakomybės ir skaidrumo būtų dar mažiau, o pagarbos įstatymams, ko gero, likę tik tiek, kiek jos reikėtų šalinant iš kelio paskutinius valdžios kritikus.

Net jei viso to ir būtų pavykę išvengti, prezidentinis skandalas ir po jo ėjusi apkalta turėjo prasmę jau vien todėl, kad šie procesai buvo logiška modernios Lietuvos istorijos tąsa.

Vyksmas, kuris tiek mūsų politinį diskursą, tiek konstitucinę teisę pakėlė į aukštesnį lygį. Procesas, kuris parodė, jog tiek Seimas, tiek Konstitucinis teismas, tiek intelektualai prieš dešimtmetį jau buvo pasiekę tokį lygį, jog galėjo spręsti uždavinius, sunkiai įveikiamus net ir senoms demokratijoms.

Tenka priminti, kad Konstitucijos ir įstatymo pusėje stovėjusių žmonių per visą apkaltos metą buvo mažiau nei stovėjusių priesaiką sulaužiusio prezidento pusėje. Tačiau protas ir tikėjimas įstatymu vis tiek laimėjo, o šis faktas turėtų būti puikus antidepresantas tiems, kurie šiandien mano, jog per dešimt metų po apkaltos viskas pasidarė tik dar blogiau.

Šis santykis, taip pat faktas, kad toje pusėje, kuri norėjo paminti Konstituciją, veikė ir Rusijos pajėgos, yra ir atsakymas, kodėl po apkaltos mūsų politika netapo geresnė.

Bet kuri pergalė gyvenime veda į pralaimėjimą, ir atvirkščiai. Taigi natūralu buvo tikėtis pralaimėjusiųjų, kurie iki paskutinės akimirkos tikėjo pergale, revanšo.

Revanšas prasidėjo jau kitą dieną po apkaltos. Gal jis nebūtų buvęs toks regimas, o politikos lygis nebūtų taip smukęs, jei apkaltos naštą nešusios jėgos nebūtų pradėjusios tarpusavio karų.

Šie karai – liūdniausia, kas galėjo nutikti po apkaltos. Kita vertus, tai taip pat logiška modernios Lietuvos istorijos tąsa, o gal net privalumas. Kai žūtbūt reikėjo susitelkimo, jis buvo pasiektas. O jei susitelkimo nereikia, vadinasi, didžiausi pavojai valstybei – jau praėję. 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...