captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vytautas Dumbliauskas. Jungtuvės

Rugsėjo pradžioje per žiniasklaidą perbėgo trumpas pranešimas, kad Darbo partija (leiboristai) ketina jungtis su mažai žinoma Krikščionių partija ir po jungimosi pasivadinti senuoju pavadinimu – tiesiog Darbo partija, be žodžio „leiboristai“. Po tokių pranešimų net nežinai žmogus kaip reaguoti – juoktis ar piktintis, kai matai, kaip mikliai Darbo partija kaitalioja savo pavadinimą ir tapatybę.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Rugsėjo pradžioje per žiniasklaidą perbėgo trumpas pranešimas, kad Darbo partija (leiboristai) ketina jungtis su mažai žinoma Krikščionių partija ir po jungimosi pasivadinti senuoju pavadinimu – tiesiog Darbo partija, be žodžio „leiboristai“. Po tokių pranešimų net nežinai žmogus kaip reaguoti – juoktis ar piktintis, kai matai, kaip mikliai Darbo partija kaitalioja savo pavadinimą ir tapatybę.

Vieno jungimosi dėka ji truputį pakeičia pavadinimą ir iš teisiamųjų suole sėdinčios tampa jame nesėdinčia, kito jungimosi, kuris vyks šiomis dienomis, dėka ji susigrąžins senąjį pavadinimą, bet bus visai kita, nesusijusi su ta Darbo partija, kuri buvo kaltinama „juodąja“ buhalterija. Iš savo vaikystės žaidimų atsimenu stebuklingus žodžiu „fokus pokus“, kurie kažkaip tinka ir šiai pasakai apie tai, kaip geroji darbo žmones ginanti partija stebuklingai virto tuo, paskui anuo, bet iš tikrųjų nepasikeitė niekuo.

Vienos didžiausių mūsų politinių partijų metamorfozės greičiausiai tik paliudija seną žmonijos išmintį, kad kiekviena lazda turi du galus. Jei šia lazda laikysime politines partijas, tai vienas jos galas reikš tai, jog be šių darinių šiuolaikinė atstovaujamoji demokratija yra sunkiai įsivaizduojama. Partijos realizuoja pačią atstovavimo idėją, nes siūlosi būti mūsų atstovais. Tuo pačiu partijos atrenka ir ugdo žmones, kurie nori būti tais atstovais. Kitas lazdos galas reikš tai, kad partijos tiesiog negali neturėti savų interesų, kuriuos reikėtų vadinti grupiniais ir kurie dažniausiai partijai yra svarbiausi. Galbūt todėl kai kurie mūsų intelektualai mūsų politines partijas vadina gaujomis. Šis griežtas vertinimas kažkaip sutampa su mūsų piliečių daugumos požiūriu – jau daug metų atliekami sociologiniai tyrimai rodo tą patį rezultatą: partijos yra tos institucijos, kuriomis mūsų žmonės pasitiki mažiausiai.

Dar vienos Darbo partijos jungtuvės su kita partija sukelia ir kitus pamąstymus. Krikščionių partijai, kuri jau pasirengusi išnykti „darbiečių“ glėbyje, vadovauja Gediminas Vagnorius. Kažkada šis žmogus buvo vienas iš mūsų jaunos valstybės vadovų, du kartus – 1991–1992 m. bei 1996–1999 m. dirbęs ministru pirmininku. Jo pavarde žmonės vadino laikinuosius pinigus, naudotus po rublio atsisakymo iki lito įvedimo, ir taip ji tapo neišdildoma mūsų tautosakos dalimi.

Tačiau G. Vagnoriaus politinė biografija patvirtina didžiojo vokiečių sociologo Maxo Weberio žodžius, pasakytus prieš šimtą metų. Kalbėdamas apie valstybės tarnautojų santykius su tada dar neseniai atsiradusiais renkamais partiniais politikais, M. Weberis pabrėžė, kad šių abiejų grupių profesinis kelias yra skirtingas: valstybės tarnautojams tenka nuspėjama karjera ir garantuotas darbas, tuo metu politikams – „verslininkiška“, konkurencinė, nenuspėjama politinė karjera ir laikinas pareigų ėjimas. G. Vagnoriaus politinė biografija ryškiai iliustruoja renkamo partinio politiko profesinį laikinumą. Kaip matome, gali būti net ministru pirmininku, ir net kelis kartus, bet vis tiek tik laikinai.

Tačiau laikinumas – tik viena iš politiko profesijos savybių, kurią einantieji į politiką puikiai suvokia. Ne mažiau svarbios ir kitos savybės – konkurencingumas ir nenuspėjamumas. Apie dešimt metų nedalyvavęs aktyvioje politikoje, G. Vagnorius joje pasirodė 2010 m. kaip naujai atsiradusios Krikščionių partijos pirmininkas. Ar prieš penkiolika metų buvo galima nuspėti, kad 2012 m. Seimo rinkimuose nieko nelaimės partija, vedama garsaus politiko, du kartus buvusio ministru pirmininku? Kaip pamatėme, praeities nuopelnai (jei tokių matome) niekaip nepadeda dabartinėje konkurencijoje dėl rinkėjų balsų.

Ar reikia stebėtis, kad krikščionimis pasivadinusi partija jungiasi prie partijos, kuri nedeklaruoja savo ryšio su jokia religija? Matyt, nereikia, nes politikoje, kaip ir rinkoje, labai svarbus yra patrauklumo veiksnys. Darbo partija šiuo metu yra pakankamai patraukli, nors ir turi problemų su teisėsauga. Tačiau ar 1998 m. tuometinis ministras pirmininkas galėjo pagalvoti, kad po penkiolikos metų politiškai glausis prie tuo metu dar mažai žinomo Kėdainių verslininko įkurtos partijos? 

Komentaras skambėjo per LRT radiją.            

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...