captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tomas Janeliūnas. Nebaigta kurti tapatybė

Pastarųjų savaičių ar jau net mėnesių įtampos fone su Rusija kilo ir netikėtų atradimų. Sakoma, kad žmogus save geriausiai išbando, suvokia savo stiprybes ir trūkumus kritinėse situacijose. Matyt, tai tinka ir visuomenėms, ištisoms valstybėms. Kol gyvenimas teka įprasta vaga, retai pagalvojama apie ilgalaikius tikslus ar įvertinami pasiekimai. Tačiau kritinės situacijos išryškina ir valstybės tapatybę, jos visuomenės pasirinkimus ir vertybes.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Pastarųjų savaičių ar jau net mėnesių įtampos fone su Rusija kilo ir netikėtų atradimų. Sakoma, kad žmogus save geriausiai išbando, suvokia savo stiprybes ir trūkumus kritinėse situacijose. Matyt, tai tinka ir visuomenėms, ištisoms valstybėms. Kol gyvenimas teka įprasta vaga, retai pagalvojama apie ilgalaikius tikslus ar įvertinami pasiekimai. Tačiau kritinės situacijos išryškina ir valstybės tapatybę, jos visuomenės pasirinkimus ir vertybes.

Žinoma, jos niekada nebūna vienalytės. Didesnė dalis visuomenės išlieka šešėlyje, leidžiasi nešama srovės, kurią formuoja nedidelė, bet aktyvi visuomenės dalis. Net pačios didžiausios revoliucijos, perversmai ar politinių režimų griūtys dažniausiai yra nulemtos mažosios dalies visuomenės. Ši visuomenės dalis ir jos lyderiai, nebijantys pasipriešinti įprastai tvarkai, keičia istoriją.

Taip Sąjūdžio iniciatyvinė grupė išjudino visą Lietuvą, o Sąjūdžio atstovai, išrinkti į Aukščiausiąją Tarybą, ryžosi skelbti Nepriklausomybės atstatymą. 1991-ųjų sausio 13-ąją dešimtys tūkstančių žmonių apgynė Aukščiausiąją Tarybą ir apsaugojo Lietuvą nuo sovietinio perversmo. Po daugiau kaip pusmečio Maskvoje, dešimtys tūkstančių žmonių, parėmę Borisą Jelciną, pasipriešino komunistų partijos pučistams ir tai lėmė galutinį Sovietų Sąjungos subyrėjimą.

Atrodo, šie įvykiai turėjo grąžinti Lietuvos visuomenei visišką pasitikėjimą savo jėgomis, tvirtumą savo siekiams. Kovo 11-osios, Sausio 13-osios įvykiai yra ne šiaip istorinės datos – tai vieni iš svarbiausių Lietuvos tapatybės kūrimo simbolių. Tai, kad mes juos turime ir kaip mes juos vertiname, daug pasako apie mus. Mums tai tas pats, kas prancūzams yra Bastilijos paėmimo diena ar amerikiečiams – Rugsėjo 11-oji.

Nenuostabu, kad priešiškų šalių atstovai, nesusitaikę su Lietuvos valstybingumu, bando kirsti per pačias valstybingumo šaknis – per žmonių sąmonėje esančius valstybingumo simbolius. Lietuva daug nuveikė, kad ekonomiškai, politiškai ar karine prasme būtų bemaž neįmanoma sužlugdyti mūsų valstybingumo. Tačiau nėra jokių gynybinių aljansų, apsaugančių nuo psichologinio ir informacinis karo. Kai kurios jo aukos išlenda pačiais netikėčiausiais momentais.

Po įžūlios propagandos, kurią transliavo Pirmasis Baltijos kanalas, aktyvioji visuomenės dalis reagavo garsiai ir aiškiai. Buvo pripažinta, kad dezinformacija ir melas apie Sausio 13-osios įvykius nesuderinamas su žiniasklaidos laisve, todėl buvo uždrausta rodyti ne ES sukurtas laidas per Pirmąjį Baltijos kanalą. Šį sprendimą patvirtino ir teismas. Kad tai nėra tik formalus sprendimas, paliudijo ne tik visuomenės reakcija, bet ir verslo įmonės, kurios sureagavo greičiau, nei buvo priimti formalūs sprendimai. Vienos verslo įmonės pačios nutraukė transliacijas, kitos – atsisakė reklamos Pirmajame Baltijos kanale. Visi tie sprendimai, žiūrint tik iš komercinės pusės, greičiausiai buvo nuostolingi. Tačiau kai kuriems verslo įmonių vadovams nacionalinis savigarbos jausmas ir pilietinė atsakomybė pasirodė svarbiau.

Tai džiugina, nes iki šiol itin dažnai lietuvišką nuolankumą, savo tapatybės ir vertybių atsisakymą buvo bandoma paremti argumentu, kad tai kenkia verslui, trukdo ekonomikai. Neva būdami tylesni, minkštesni, bestuburiai galime greičiau tapti turtingesniais. Kaip tik vienas toks turtuolis – Bronius Bradauskas – liepęs išimti Sausio 13-osios vaizdus iš dokumentinio filmo, vis aiškino, kad nereikia erzinti rusų, nes norima su jais prekiauti.

Šis argumentas toks nevykęs, kad net sunku jį paaiškinti. Tarsi mūsų pačių tapatybės neigimas, kas yra bemaž savęs naikinimas, gali kaip nors mums sukurti gerovę. Ar mes galime būti turtingesni ir laimingesni, jei patys abejosime savo egzistavimo prasmingumu? Todėl B. Bradausko bandymai pataikauti Rusijos diplomatams, kurie tik tariamai galėjo išvysti dokumentinį filmą, niekaip nėra susiję su Lietuvos žmonių gerovės siekiais. Priešingai – gėdingas B. Bradausko sprendimas ir dar gėdingesni jo aiškinimai tik patvirtina, kad kai kuriems mūsų politikams trūksta nacionalinės savigarbos pamatų. Juokingi aiškinimai, neva nereikia erzinti rusų kalbant apie mūsų laisvės atgavimą liudija, kad kai kas vis dar linkęs prekiauti mūsų tapatybe. Svarbiausia, kad tai niekaip nepadidina rusų pagarbos mums. Priešingai – jei mes nevertiname savo pasiekimų, jei netikime savo laisve, kiti juo labiau ja netikės. Todėl šis skandalas dėl trumpo filmuko nėra tik smulkus organizacinis nesusipratimas. Jis apnuogina kai kurių mūsų taip vadinamųjų tautos atstovų menkystę. Būtent ji yra didžiausia grėsmė mūsų savarankiškumui, o ne prekybiniai sunkumai ar išoriniai grasinimai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...