captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Apie B. Bradausko naudą ir protingosios dešinės klaidą

Socialdemokratų (LSDP) pirmadienį paskelbta žinia, kad jų bendražygio Broniaus Bradausko pozicija neatitinka partijos nuostatų, buvo skirta ne „paprastam žmogui“ (tipiniam provincijos rinkėjui), o LSDP kritikavusiems Andriui Užkalniui, Dovydui Pancerovui, Audriui Bačiuliui, „LRT valstybininkams“ ir Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei. Taip straipsnyje „Miegančioji gražuolė“ (lrytas.lt) tvirtina mano senas geras bičiulis Romas Sadauskas-Kvietkevičius.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.

Socialdemokratų (LSDP) pirmadienį paskelbta žinia, kad jų bendražygio Broniaus Bradausko pozicija neatitinka partijos nuostatų, buvo skirta ne „paprastam žmogui“ (tipiniam provincijos rinkėjui), o LSDP kritikavusiems Andriui Užkalniui, Dovydui Pancerovui, Audriui Bačiuliui, „LRT valstybininkams“ ir Monikai Garbačiauskaitei-Budrienei. Taip straipsnyje „Miegančioji gražuolė“ (lrytas.lt) tvirtina mano senas geras bičiulis Romas Sadauskas-Kvietkevičius.

„Neabejoju, kad LSDP ir kitos dvi valdančiosios koalicijos partijos puikiai išanalizavo, kas ir kodėl už juos balsavo. Akademinės aplinkos kairieji intelektualai, drauge su ponios J. Bielskienės sutuoktiniu, sudaro tokią mažą elektorato dalį, kad dėl jų nė neverta stengtis. Juk vis tiek nepabėgs pas dešiniuosius – pasaulėžiūra neleis“, – svarsto kalbamo straipsnio autorius.

Kaip tik todėl, jo manymu, B. Bradausko pasisakymų apie filmą su Sausio 13-osios vaizdais vertinimas pasirodė pavėluotai – tik po kelių dienų. „O per tą laiką paprastas žmogus ramiai galėjo gromuliuoti B. Bradausko priekaištus, neva filme buvo per daug V. Landsbergio ir per mažai A. Brazausko, o Rusijos ambasadorius visai be priežasties būtų erzinamas.“

R. Sadausko-Kvietkevičiaus žodžiais, socialdemokratams nieko neveikimas tik didina reitingus, kaip miegančiajai gražuolei, ir esą jie reaguoja į kritiką tik tada, kai ši „užgriūva tarsi lavina, kaip nutiko dėl B. Bradausko pasisakymo“. Kai kritikos – ne tiek daug, „galima išdidžiai nutylėti arba užsikimšus ausis transliuoti liaudžiai tą pačią sakmę apie Lietuvą nustekenusį A. Kubilių“.

Straipsnio autorius vaizduojamas algoritmas, ko gero, turėtų patikti Lietuvos dešiniesiems. Pagal šį algoritmą, valdančiosios koalicijos rinkėjas yra „paprastas žmogus“, kuris arba kelia į viršų savo ištinusį, purviną, knygų lapų nesklaidžiusį nykštį, kai televizoriaus ekrane pamato B. Bradauską, arba rodo nykščiu žemyn, kai mato dėl visko kaltą A. Kubilių. Mąstyti jam sunkiai sekasi, mat jis pajėgia suvokti tik adaptuotą tekstą, spausdintą didelėmis raidėmis ir su paveiksliukais.

Todėl mintimis, o ne pirštų gestais komunikuojantys socialdemokratai, kaip antai Jolanta Bielskienė, kreipiasi ne į savo kvailoką rinkėją, kuriam pilnai užtenka B. Bradausko, o į viešosios erdvės madas diktuojančius dešiniuosius intelektualus bei nuomonės formuotojus. Juo aršiau pastarieji kritikuoja valdančiuosius – „miegančiąją gražuolę“, juo dažniau šiai tenka pabusti, išsigąsti ir teisintis. Kritikai tuomet gali jaustis laimėję politinę kovą.

Šis algoritmas gali atrodyti ir sklandus, ir vaizdingas, ir įspūdingas, tačiau jo problema – ta pati, kaip ir Vytauto Landsbergio marsiečių teorijos, kuri gali daug ką paaiškinti, bet stokoja vieno svarbaus dalyko: pačių marsiečių.

Sunku nesutikti su R. Sadausko-Kvietkevičiaus pastebėjimu apie kritikos laviną iš dešinės, kuri užgriūva kairiuosius, kai šie suklumpa. Dešiniesiems tiek politinių oponentų smūgių, suduodamų svariais argumentais ir aštriais žodžiais, patirti netenka. Išties dešinieji idėjinius karus ratio ir oratio kovos laukuose laimi net ir tada, kai pralaimi Seimo rinkimus – prieš metus apie tai rašiau.

 

Tačiau politika nėra vien pasaulėžiūrų ir idėjų kova ar retorikos meistrystės varžybos: tai – galios sritis. Demokratijos sąlygomis galia – tai rinkėjų balsai, neperėję nei pilietiškumo, nei išprusimo cenzo.

R. Sadausko-Kvietkevičiaus galbūt pelnytai linksniuojamas „paprastas žmogus“ šiuo atžvilgiu niekuo nesiskiria nuo „nepaprasto“: abu jie turi po vieną balsą. Savo ruožtu tokie politikai, kaip B. Bradauskas, Petras Gražulis, Dangutė Mikutienė, Alfredas Pekeliūnas, Rimantas Dagys, Gintautas Mikolaitis, Antanas Matulas ir kiti panašūs yra reikalingi partijoms tam, kad žvejotų politiniuose telkiniuose, kuriuose gerai kimba net ne paprastų, o paprasčiausių žmonių balsai. Visos partijos turi šitokių meškeriotojų-puponautų (tiesa, ne visi jie vienodai lojalūs Lietuvai).

Dešinieji puponautai nėra išmintingesni už kairiuosius. Jei „darbiečio“ Mečislovo Zasčiurinsko kalbos kelia juoką pro ašaras, tai konservatorius Arimantas Dumčius ieškančiam atgaivos politinio spektaklio žiūrovui tik sustiprintų ir juoką, ir ašaras. Tie, kuriems knieti pašiepti socialdemokratę Birutę Vėsaitę, tegul tiria fantasmagoriškus liberalės Dalios Teišerskytės arba konservatorės Vincės Vaidevutės Margevičienės politinės minties klodus.

Tad pirmas dalykas, dėl kurio, mano manymu, R. Sadauskas-Kvietkevičius klysta, yra jo vaizduojamas politinių jėgų santykis su „paprastu žmogumi“. Dėl „paprasto žmogaus“ balso kovoja ne tik dabartinė valdančioji koalicija, bet ir dešinioji opozicija – tik pastarajai tai kur kas blogiau sekasi. Kodėl blogiau sekasi?

R. Sadausko-Kvietkevičiaus požiūriu, matyt, todėl, kad dešinieji – tiesiog per protingi, kad, kalbant vaizdinga autoriaus kalba, rašytų adaptuotas knygutes su paveiksliukais skaityti dorai nemokančiam, už kairiuosius balsuojančiam urviniam padarui. Bet iš kur tuomet dešiniųjų gretose šitiek rinkimus vienmandatėse apygardose laiminčių politikos puponautų? Ir kodėl konservatoriai pastaruoju metu laužo galvas, kaip jiems per kitus rinkimus pritraukti daugiau „paprastų žmonių“ – provincijos rinkėjų – balsų?

Akivaizdu, kad „paprasto žmogaus“ balsas vilioja visus – net ir intelektualiąją dešinę. Ir ne mažiau akivaizdu tai, kad nesėkmės tarp „paprastų žmonių“ priežastis yra ne per didelis dešiniųjų protas, o daugelio politikų ir jų ištikimų bendražygių – rašytojų bei kalbėtojų – arogancija.

Kai pasipūtęs politikas paauglys, gavęs ūkio viceministro postą, postringauja kaip visažinis genijus ir moko ekonomikos žinomus ekonomistus, tai yra daug juokingiau net ir už naujosios Seimo pirmininkės moterišką paslaptingumą. Ir kartu tai tiek apgailėtina, kad net numuša ūpą juoktis. Panašiai kaip kelių gaideliai, vaizduojantys erelius.

Antras dalykas, dėl kurio nesutinku su R. Sadausku-Kvietkevičiumi, yra ir kritikos, kuri „kaip lavina užgriūva“ kairiuosius, ir reakcijos į ją aiškinimas. Kritika užgriūva kaip lavina ne todėl, kad visada yra rimta priežastis (nors B. Bradausko atveju ji tikrai buvo), o todėl, kad visada ieškoma preteksto išleisti garą. Viešos kolektyvinės neapykantos valandėlės per pastaruosius keletą metų tapo itin svarbia dešiniųjų politinio ritualo, skirto priminti apie save, dalimi.

Šiam ritualui veiksmingai naudojamas Facebook: čia savi turi puikią progą garsiai mėgti savus ir ypač garsiai - save. O tie, „kas ne su mumis ir prieš mus“, tampa patyčių ir neapykantos objektu.

R. Sadauskas-Kvietkevičius mano, kad šios neapykantos valandėlės, kartais persiliejančios į žiniasklaidą, pažadina „miegančiąją gražuolę“ – socialdemokratus ir verčia juos reaguoti. Tačiau vienintelė gražuolė, kurią akivaizdžiai veikia šis kritikos srautas, yra patys kritikuojantieji: perskaitę ir šimtais „palaikinę“ vienas kito rašinius jie, matyt, atrodo patys sau šaunūs, gausūs ir įtakingi. Kitaip nei teigia R. Sadauskas-Kvietkevičius, kalbamas procesas ne tiek išjudina valdančiuosius, kiek maloniai svaigina politinių hormonų audras vis dar išgyvenančius proceso dalyvius.

Tuo metu valdantieji, reaguodami taip, kaip B. Bradausko atveju, vargu ar apie savo kritikus apžvalgininkus galvoja daugiau nei apie rinkėjus – esamus ir potencialius. Žinoma, aktyvi vieša kritika turi įtakos valdančiųjų politinei elgsenai; šiuo požiūriu R. Sadauskas-Kvietkevičius teisus. Tačiau, pagal jo straipsnio logiką, „paprastam žmogui“ šitokia kritika turėtų atrodyti kaip politinė reklama saviškiams. Jei dauguma LSDP rinkėjų yra tokie, kaip B. Bradausko, tai kuriems galams reikėjo atsiriboti nuo šio itin savo politiko-archetipo ir pritarti dešiniesiems apžvalgininkams?

Tai, kad B. Bradausko poelgis buvo pasmerktas ne tą pačią dieną, o praėjus savaitgaliui, nieko nekeičia. „Paprastas žmogus“ jei ir neperskaitė (nepamirškime – skaito tik didelėmis raidėmis ir su paveikslėliais), tai išgirdo per televizorių, kaip kliuvo jo mylimam B. Bradauskui ir kaip šis pasijuto „išduotas“.

Matyt, vis dėlto nėra tas „paprastas žmogus“ purvinomis, knygų nelaikiusiomis rankomis, svajojantis įtikti Rusijai drauge su B. Bradausku, tikrasis ir vienintelis socdemų rinkėjas. Todėl trečias dalykas, dėl kurio nesutikčiau su Romu, yra kone viso socialdemokratų elektorato „ištrėmimas“ į vadinamąją Antrąją Lietuvą pabrėžiant, kad „akademinės aplinkos kairieji intelektualai“ sudaro tik mažą LSDP rinkėjų dalį.

Akademinės aplinkos intelektualai apskritai sudaro mažą elektorato dalį – tai tinka ir kairiesiems, ir dešiniesiems.

Žinoma, charakterizuojant socdemus iš dešinės, yra pagunda sakyti, jog tai – nemoderni, sovietų nomenklatūrines tradicijas ir mąstyseną paveldėjusi Algirdo Brazausko ir Broniaus Bradausko partija. Priklijavus šią etiketę, galima sulaukti audringų aplodismentų – labai panašių į tuos, kuriais SSRS komunistų partijos suvažiavimų delegatai pasitikdavo generalinio sekretoriaus kalbas. Tik šiandien plojama ne delnais, o „like“ paspaudimais internete ir „šierinimais“ Facebooko sienose.

Tačiau jei siekiama ne aplodismentų iš savo sektos, o ko nors artimesnio tiesai, tuomet LSDP elektorato vieta politiniame žemėlapyje nebeatrodys kaip kūju ir pjautuvu pažymėti, prorusiško „paprasto žmogaus“ apgyvendinti Antrosios Lietuvos šabakštynai.

Daugeliu atžvilgiu šiandienė LSDP atlieka tą vaidmenį, kurį 2000 metais atliko Prezidento Valdo Adamkaus laimintas „naujosios politikos“ blokas. „Naujosios politikos“ reikėjo pirmiausiai tam, kad į Europos Sąjungą ir NATO eitų ne tik Pirmoji, bet visa Lietuva; taip pat – tam, kad dalis Antrosios Lietuvos balsų neatitektų A. Brazausko LDDP. O dabar jau LSDP, savo ruožtu, vykdo anų laikų „naujosios politikos“ misiją, stengdamasi, kad ne visa Antroji Lietuva balsuotų už Darbo partiją ir „Tvarką ir teisingumą“.

Panašiai kaip prieš 13-14 metų tarp „naujosios politikos“ aktyvistų būta aršių kovotojų su NATO ir „Williams“, tarp dabartinių LSDP politikų pasitaiko Rusijos pataikūnų ir kovotojų su „Chevron“. Taip, Antrosios Lietuvos balsai turi savo nemenką kainą ir nemalonų prieskonį. Tačiau visuomenė yra tokia, kokia yra, o ne tokia, kokios norėtų protingi ir kandūs apžvalgininkai, rašantys šmaikščias ir taiklias diagnozes Antrosios Lietuvos politikams ir juos renkančiam „paprastam žmogui“.

Praėjusius Seimo rinkimus daugiamandatėje apygardoje laimėjo „darbiečiai“, ir niekur nuo to nepabėgsi. Nebent emigruosi į Angliją arba Facebooką. Abu keliai šiandien yra populiarūs, bet pastarasis – naivus ir vaikiškas. Vaikiškas, kaip ir ašaringi klausimai, pasipylę Facebooke po Seimo rinkimų: „Iš kur tie Darbo partijos rinkėjai? Ar pažįstat bent vieną? Aš nepažįstu!” Jei nori neiškraipyto vaizdo, gyventi reikia tikrovėje, o ne socialiniame tinkle.

Lietuvos politinė tikrovė leidžia daryti prielaidą, kad turime dvi dideles partijas, kryptingai viliojančias Antrosios Lietuvos balsus („darbiečiai“, „tvarkiečiai“), dar dvi – pabrėžtinai adoruojančias Pirmąją Lietuvą (konservatoriai-krikdemai, liberalai), ir vieną – besiorientuojančią į abi Lietuvas (socialdemokratai).

Panašiai kaip LSDP, abiem Lietuvoms atstovauti stengiasi ir prezidentė Dalia Grybauskaitė. Galima nepritarti Antrosios Lietuvos prezidentės įvaizdžiui. Galima išsigąsti žiūrint į Antrajai Lietuvai skirtą LSDP politinį veidą – Algimantą Salamakiną, B. Bradauską ar G. Mikolaitį. Tačiau negalima nematyti vieno dalyko: ir Prezidento, ir Seimo rinkimus šiandien laimi tie, kurie neapsiriboja kuria nors viena Lietuva.

Ši dvikryptė politika taip pat leidžia suvokti, kodėl R. Sadausko-Kvietkevičiaus nagrinėta LSDP reakcija į kerėpliškas B. Bradausko žaismes buvo anaiptol ne atsakymas Andriui Užkalniui ar „LRT valstybininkams“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close