captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Vienuolių Lietuvai išsaugotas monsinjoras K. Vasiliauskas

Minime dvyliktąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko mirties metines. Tarsi viską žinome apie vieną mylimiausių kunigų. Gimė 1922 m. Kateliškių kaime, netoli Vabalninko. Studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose, baigęs įšventintas kunigu Arkikatedroje.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Minime dvyliktąsias monsinjoro Kazimiero Vasiliausko mirties metines. Tarsi viską žinome apie vieną mylimiausių kunigų. Gimė 1922 m. Kateliškių kaime, netoli Vabalninko. Studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose, baigęs įšventintas kunigu Arkikatedroje. 1949-aisiais suimtas, po metų ištremtas. Aštuonerius metus kalėjo Intos ir Vorkutos anglių kasyklose.

1969-aisiais grįžo į Lietuvą ir buvo paskirtas Varėnos klebonu. 1975 m. perkeltas į Vilnių, čia dirbo Šv. Rapolo bažnyčios vikaru-adjutoriumi. 1989-aisiais paskirtas pirmuoju tikinčiųjų atgautos Vilniaus arkikatedros klebonu.

Tačiau mažiausiai Lietuvoje žinoma apie K. Vasiliausko gyvenimą Latvijoje, kurioje buvo priverstas apsistoti, kai paleistas iš tremties, dešimt metų neturėjo teisės vykti į tėvynę. Nedaug kas nutuokia, kad jo gyvenimo istorija Latvijoje galėjo pakrypti visai kitaip.

Mėginant atidžiau patyrinėti K. Vasiliausko gyvenimo Latvijoje aplinkybes, teko kreiptis į Latvijos valstybės archyvą. Deja, jame saugotos tik buvusių komunistų partijos narių ir asmenų, padariusių baudžiamuosius nusižengimus, bylos.

Latvijos Totalitarinių padarinių centre yra duomenų, kad 1961–1966 m. KGB vykdė operatyvinį K. Vasiliausko stebėjimą ir buvo užvesta jo byla. Tačiau perskaityti jos nepavyko, nes traukdamiesi iš Latvijos, kaip ir iš Lietuvos, svarbiausias bylas sovietų pareigūnai išvežė į Rusiją.

Tačiau žmonės atmintyje išsaugo daugiau nei išnykusios bylos. Būtent gyvieji liudytojai gali padėti atskleisti, koks buvo iš tremties į Latviją atvykęs kunigas, sovietų valdžios pripažintas „ypač pavojingu nusikaltėliu“.

Nuvykusi į Daugpilį ir sustojusi prie namo, kuriame prieš pusę amžiaus gyveno K. Vasiliauskas, sutikau moterį. Išgirdusi, kad ieškau prieš pusę amžiaus čia gyvenusi kunigo, pasakė: „Gerai jį pažinojau.“ Kalbėjo apie monsinjorą taip, tarsi jis ne 1968 metais būtų išvažiavęs iš Daugpilio, o vos prieš penkias minutes nuėjęs į už kampo esančią parduotuvę.

„Užeikit į vidų, vienuolė Anna Skurjat daugiau papasakos“, – verdama medinius kiemo vartelius pakvietė moteris. Vienuolės Annos, neaukštos, lazdele besiramstančios senolės, veidą skaidrino nuoširdi lyg vaiko šypsena.

„Noriu sužinoti daugiau apie šiame name gyvenusį Kazimierą Vasiliauską“, – pasakiau. – „Apie Kaziuką? –pasitikslino moteris, – Gerai, einam į vidų.“

Prieš mane stovėjo viena iš moterų, išsaugojusių Lietuvai vieną geriausių kunigų.

Eucharistijos seserys pasakojo, kad iš tremties K. Vasiliauskas pirmiausia vyko į Baltarusiją, Braslaują, kur yra katalikų bažnyčia. Tačiau naujo kunigo ten nereikėjo ir jam buvo patarta važiuoti į Daugpilį. Tačiau ir prie Dauguvos kunigo nereikėjo. 1958-ųjų vasarą kelias naktis jis paleido Daugpilio kapinėse. Tikėjimo broliai atsisakė suteikti K. Vasiliauskui pastogę.

Per Šv. Mišias pastebėjęs keletą vienuolių, iš bažnyčios nusekė paskui jas. Vienuolės Liucija, Anna, Teresa, Jelena suteikė jam pastogę, davė valgyti. Eucharistijos seserys, rizikuodamos gyvybe,  globojo jį visus dešimt metų, kai dirbo Ždanovo kolūkyje buhalteriu, ar kai grįždavo iš pamaininio darbo lokomotyvų remonto gamykloje.

Iš Lenkijos ir Baltarusijos kilusios seserys dalyvaudavo K. Vasiliausko aukojamose Šv. Mišiose ir patvirtino, kad kunigo darbą jis dirbo visus dešimt metų, kai negalėjo sugrįžti į Lietuvą. Vienuolių lėšomis nupirktame name pas K. Vasiliauską rinkdavosi lietuvių jaunimas.

Eucharistijos seserų atsiminimuose monsinjoras K. Vasiliauskas atgyja su tik jam būdingais pokštais, atjauta, naiviu ir nesavanaudišku požiūriu į žmones.

Visi jie išgyveno, kai atrodė, kad išgyventi neįmanoma. Ir buvo žmonės, kai atrodė, kad žmogiškumas liko tik knygose. Monsinjoro  K. Vasiliausko Anuška vadinta vienuolė pyksta tik dėl to, kad jis žmonėms pasakojęs, kaip vienuolės jam padėjusios. Esą gerus darbus reikia daryti tyliai, net jeigu rizikuoji savo laisve ir gyvenimu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...