captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie iškilųjį istoriką ir rašytoją J. I. Kraševskį

Lankantis sostinėje, žingsniuojant pagrindine sostinės senamiesčio Pilies gatve, dėmesį patraukia keletas stilingų pastatų priešais šv. Jonų bažnyčią ir varpinę. Vienas jų – Signatarų namai. Čia buvo pasirašyta Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16-sios aktas. Gretimas – pažymėtas paminkline lenta su Juozapo Ignoto Kraševskio vardu. Iš kitos jo pusės – buvusios Vilniaus universiteto Medicinos kolegijos pastatas. 
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Lankantis sostinėje, žingsniuojant pagrindine sostinės senamiesčio Pilies gatve, dėmesį patraukia keletas stilingų pastatų priešais šv. Jonų bažnyčią ir varpinę. Vienas jų – Signatarų namai. Čia buvo pasirašyta Lietuvos nepriklausomybės Vasario 16-sios aktas. Gretimas – pažymėtas paminkline lenta su Juozapo Ignoto Kraševskio vardu. Iš kitos jo pusės – buvusios Vilniaus universiteto  Medicinos kolegijos pastatas.

Šią savaitę, liepos 28-ąją – kaip tik šio iškilaus rašytojo, poeto, leidėjo, istoriko ir archeologo gimtadienis. Ir neeilinis, o 200-asis! Jo nuopelnai lietuvių tautinės savimonės tapsmui tikrai verti atminimo. Pats kūrėjas nebuvo mūsų tautietis, jis gimė Varšuvoje 1812 metais. Vilnių ir jo istoriją pamilo studijuodamas nuo 1829-ųjų senajame Vilniaus universitete. Kitaip ir negalėjo būti: labai garbi universiteto profesūra čia buvo subūrusi visą plejadą talentingo jaunimo. Svarbiausios tuometinių studentų gyvenimo vertybės – meilė tėvynei ir jos laisvės ilgesys. Aktyviai pasireiškęs studentų patriotinėse organizacijose, J. I. Kraševskis 1830 metais buvo suimtas ir porą metų kalinamas. Nuo 1834 metų kurį laiką turėjo gyventi policijos priežiūroje savo giminės Dolgoje dvarelyje Voluinėje, Ukrainoje.

Savo gyvenimo užduotį J. I. Kraševskis suvokė kaip literatūrinį bei mokslinį Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės istorinės atminties gaivinimą. Didžiulis jo nuopelnas – mokslo ir literatūros žurnalo „Athenaeum“ leidyba. Per dešimtmetį, nuo 1841-ųjų, išleido 66 jo numerius. Leidinys tapo intelektualinio Vilniaus gyvenimo ašimi; juk universitetas buvo represiniu būdu uždarytas.

Labai svarbūs J. I. Kraševskio darbai – tai keturių tomų studija, pavadinta „Vilniaus istorija nuo pradžios iki 1750 metų“, taip pat dviejų tomų knyga „Senovės Lietuva“. Šie veikalai pasitarnauja istorikams iki šių dienų kaip žinių šaltiniai, nes daug dokumentų, kuriais naudojosi autorius, iki mūsų dienų neišliko. Įdomus yra ir toks faktas, kad J. I. Kraševskis parengdavo kurortinį leidinį „Druskininkai“, kuriame atsispindi to meto atostogavimo papročiai ir mados.

J. I. Kraševskis domėjosi ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuvių kalba, mitologija, rinko tautosaką – dainas, padavimus, priežodžius. Tam reikalui netgi buvo pramokęs lietuviškai. „Senovės Lietuvoje“ vienas skyrius yra paskirtas tautosakai. Mokslo draugijos rūpesčiu jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas atskira knygele Vilniuje nelengvais 1921 metais. Mykolas Biržiška parengė jį spaudai pavadinimu „Lietuvių dainos“, pridėdamas ir savo trumpus komentarus.

J. I. Kraševskio grožinės literatūros kūriniai, nors parašyti lenkų kalba, žadino lietuviškąją savimonę. Lietuvos praeitį romantiškai vaizduoja poema „Anafielis“ (jos dalys – „Vitolio rauda“, „Mindaugas“, „Vytauto kovos“). Beje, poemos pavadinimas prigijo dabartinėje kalboje kaip Anapilis. Apie Lietuvos istoriją – J. I. Kraševskio romanai „Karalių motina“, „Kunigas“, o kūrinių „Šv. Mykolo bažnyčia“, „Paskutinieji Žygimanto III viešpatavimo metai“, „Paskutinioji Slucko kunigaikštytė“ veiksmas vyksta ir Vilniuje. Lietuviškos tematikos J. I. Kraševskio kūriniuose palankiai traktuojama lietuvių kultūra, ginamas Lietuvos valstybingumas. Jie turėjo reikšmės ir nacionalinio atgimimo literatūros tapsmui.

1855 metais įsikūrus Vilniaus laikinajai archeologijos komisijai, J. I. Kraševskis netrukus buvo pakviestas dalyvauti jos veikloje. Tyrinėjo Vilnijos krašto archeologinius paminklus, pirmasis juos pristatė pasaulio mokslininkams tarptautiniuose Bolonijos (1871 m.) ir Stokholmo (1874 m.) kongresuose. Apskritai J. I. Kraševskio būta darbštuolio; jo palikimas – per 600 įvairaus žanro kūrinių.

Nuo 1863 metų J. I. Kraševskis gyveno Drezdene, ten įkūręs leidyklą. Joje išleido ir garsiąją Konstantino Tiškevičiaus 1850-ųjų metų kelionės Nerimi ataskaitą „Vilija ir jos krantai“. Mirė rašytojas 1887 metų kovo 19 dieną Ženevoje.

Minint šio iškilaus kūrėjo 200 metų gimimo sukaktį pats laikas pagalvoti apie svarbiausių jo istorinių darbų vertimą ir leidybą, nes iki šiol plačiajai visuomenei J. I. Kraševskis žinomas tik kaip istorinių romanų rašytojas.

Įdomi yra ir namo, kuriame Vilniuje gyveno rašytojas, istorija. Gal verta ir romanisto plunksnos... Šiandien čia „Naručio“ viešbutis. Pastatas atspindi tris Vilniaus architektūrinės raidos etapus: pirmasis – aukštas raudonų plytų gotikinio mūro, antrasis ir trečiasis – klasicistiniai, ketvirtasis – istorizmo stilistikos. Įėjimas į viešbučio holą – tai buvusi „broma“ į vidinį kiemą.

Žinios apie namo buvusius valdytojus siekia XVII amžiaus vidurį. Vėliau namas atiteko jėzuitams, kurie jį išplėtė, paaukštino, apgyvendino čia seminarijos auklėtinius. Po ordino panaikinimo Edukacinė komisija namą pardavė, tad savininkai keitėsi vienas po kito. Viršutiniuose aukštuose buvo nuomojami butai, pirmame – kavinės, smuklės, parduotuvės.

XIX amžiaus pabaigoje čia įsikūrė knygynas ir popieriaus parduotuvė. 1918 metais namas tapo viešbučiu „Versalis“. Jo restoranas vadinosi „Po elniu“, nes ant balkono aptvaros buvo nutapytas bėgantis auksaragis elnias. Viešbutis išliko ir sovietmečiu, tik  pavadinimas kažkodėl buvo pakeistas į „Narutį“. O jo kavinė šiandien pavadinta „Kristupu“.

Nelabai mes paisome istorinių tradicijų... Todėl taip aktualiai skamba J. I. Kraševskio žodžiai apie mūsų sostinę, ištarti dar 1839 metais: „Kadaise Vilnius turėjo savo veidą, savitą, originalų charakterį, bet šiandien, kaip ir dauguma miestų bei miestelių, supanašėjo su kitais... Tik paveldu skiriasi miestai. O Vilnius daugumos senovės paminklų jau nebeturi arba neveik prarado. Karai, gaisrai ir viską naikinantis laikas sutrupino paminklus. Senieji namai buvo saviti, nors ir ne taip grakščiai atrodė; nauji grakštesni, bet be savitumo.“

Belieka pridurti: savitumą privalo išlaikyti ne tik sostinė ir kiti Lietuvos miestai, bet ir mūsų kultūra visose savo apraiškose. Tam labai pravarti istorinė atmintis... 

Pasakojimas skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...