captcha

Jūsų klausimas priimtas

Smalkės nesisklaido

Lygiai prieš metus, karštą vasarą, kurios metu meteorologai ir žurnalistai pamėgo žodelį „škvalas“,  žurnalas IQ paskelbė Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“. Jis sukėlė kone nacionalinę diskusiją, kuri iš tikro tebuvo visuotinis farsas, nes nieks iš dalyvių, netgi rimčiausiai sustūmę antakius, gal, išskyrus velionį filosofą ir Seimo narį Justiną Karosą, nebuvo skaitęs Aristofano komedijos, kuria grindžiamas T. Venclovos atliktas mūsų visuomenės skerspjūvis. 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Lygiai prieš metus, karštą vasarą, kurios metu meteorologai ir žurnalistai pamėgo žodelį „škvalas“,  žurnalas IQ paskelbė Tomo Venclovos straipsnį „Aš dūstu“.

Jis sukėlė kone nacionalinę diskusiją, kuri iš tikro tebuvo visuotinis farsas, nes nieks iš dalyvių, netgi rimčiausiai sustūmę antakius, gal, išskyrus velionį filosofą ir Seimo narį Justiną Karosą, nebuvo skaitęs Aristofano komedijos, kuria grindžiamas T. Venclovos atliktas mūsų visuomenės skerspjūvis. Jis ją perskiria į mandrapypkiaujančius agrikultūros atstovus ir intelektualus, kildinančius savo pažiūras iš plačių akiračių liberaliosios tradicijos.

Plunksnos brolį T. Venclovą, kiek pamenu, slėgė pigus ir provincialus visuomeninių reikalų svarstymas Lietuvoje ir odiozinės mūsų žinomų veikėjų pažiūros. Į detales nesigilinsiu, čia ne ta tema. Nuo to laiko politinėje arenoje troškių dūmų privaryta dar daugiau. Kova dėl vaiko globos čia virto antisisteminiu judėjimu, pliekiančiu realias ir tariamas mūsų justicijos silpnybes, ogi šis, savo ruožtu, suskilo (kaip ir reikėjo tikėtis, kai greit išgarsėja žemos politinės kultūros žmonės – nors vargu ar verta čia vartoti žodį „kultūra“), prasidėjo nesutarimai.

Visokio plauko artistai, naudojęsi ašaringu cirku Kauno priemiestyje, pritilo arba pasinešė į politiką, vis dar nusistatę būti nepolitikais ir, manau, patys kentėdami nuo šitokio diletantizmo, kaip Darius Kuolys su jo politikuojančiu, bet nepolitiniu Lietuvos sąrašu. Žinia, kai humanitaras kyla į politiką per turgų, žmogus, „eidamas į liaudį“, bet ir laikydamasis per inteligentišką nuotolį, apsibrėžia kaip filosofas arba visuomenininkas. Jau geriau prisipažintų bėdžius: esu krivių krivaitis, pagonių žynys.

Tačiau mane domina ne ši tarški ir barški gyvenimo pusė, o tai, kodėl Lietuvoje ne mažiau politinio kičo, pateikiamo rimtu veidu, kiek riebaus gabalinio gintaro ir visokiausiomis pozomis išpieštų katinų gatvės turguose turistams.

Ir kodėl amžiais randasi Lietuvoje užkrosnės svirplių, kurie „tikros“ ar neva grynos lietuviškos kultūros vardan bandys užčirpinti naujus vėjus, bet kokią naujovišką gaidelę, tekstą, idėją, ar tai būtų amžinatilsis Guggenheimo muziejus Vilniuje, ar modernus požiūris į kalbos mokslą, ar moterų teisė į gyventi savo galva ir atsakomybe. Šitie svirpliai gina žilą senovę vien todėl, kad jiems tvankus užpečkis mielesnis negu nauji vėjai. Jie bandys užčirpinti ir drąsų politinį žingsnį, siekiantį, tarkime, ekonominės nepriklausomybės nuo Rusijos energetinių monopolijų.  Man nesuprantama, kodėl mūsų guvūs žalieji, kiek esu girdėjęs, šiaušia ešerį tiktai prieš lietuvišką branduolinę jėgainę, bet ne prieš rusų ar baltarusių planus statyti tokias jėgaines mūsų pasieniuose. Juk anos, neinspektuojamos ES, būtų daug pavojingesnės

Prisipažinsiu ir tai, kad man niekad neatrodė priimtinas ir tas mūsų euroskeptikų bei etnonacionalistų „Vienui vieni“, beletristų išpuoselėtas kaip smetoniška barzdukė. Šūkiai „Ne Rytams ir Vakarams“ arba „Vienui vieni“ Lietuvoje išsakomi su tam tikru mazochistiniu pasimėgavimu; šitaip alkoholikas, sergantis kepenų ciroze, maukteli samanės. Pasaulinių jėgų geopolitiniuose žaidimuose nėra tokio šūkio, kaip „Vienui vieni“, kurį pamėgo kai kurie mūsų inteligentai ir paleido apyvarton liūdno atminimo J. Ambrazevičius-Brazaitis, beletristas pusė bėdos, tačiau beviltiškas politikas, įsikinkęs tempti ratus, apie kuriuos neturėjo nuovokos. 

Mūsų geopolitinėje erdvėje nusiteikimas „Vienui vieni“ reiškia ne ką kita, o „Esame Rusijos“. Nesu nusiteikęs prieš Rusiją, Rusija yra šauni, tačiau egzistuoja „Gazprom“ Rusija ir yra Boriso Niemcovo Rusija.

Amžinos aukos aimana „Vienui vieni“, kadaise iškelta ir į teatro afišas ar filmo ekranus, reiškia, deja, ne ką kita, o „Esame“ Gazprom“ ir Putino Rusijos“.

Deja, B. Niemcovui, kurį Maskvos milicija paprato areštuoti jam gurkšnojant kapučino pamėgtoje kavinėje „Žan Žak“, kur renkasi šviesūs rusų protai,  jaučiuosi artimesnis negu mūsų užkrosnės svirpliams.

Ne „Vienui vieni“, ponai, o drauge su išsilavinusiomis ir pažangiomis asmenybėmis, nepriklausomai nuo kilmės, prieš geopolitinę stagnaciją. 

Aiman, taip ir likdavo amžiais pasimetęs „lietuvis inteligentas“, kaip Joniukas, kuris nežino ar jam gerti iš balos. Ir, visgi, šliurpia, ir pavirsta į ėrį šašlykams kokio nors istorijos mums pristatyto ūžautojo.

Tai negi „mūsuose“ tiek nedaug to įsibėgėjimo ateitin ir šviežio oro, brandžių, ryžtingų ir išsilavinusių amžininkų, tautos įgaliotų imtis strateginių sprendimų, ir, apskritai, talentų, turinčių vitališkos jėgos? 

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close