captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Tarptautinę mokytojų dieną palydint

Sekmadienį Tarptautinė Mokytojų diena buvo minima ypatingai sureikšmintai, nes juk ir visi šie metai skirti švietimo reformos pradininkės profesorės Meilės Lukšienės darbams nagrinėti. Ir dar sukako 240 metų nuo Edukacinės komisijos įkūrimo, kuri pirmoji Europoje turėjo švietimo ministerijos funkcijas. Tad keletas minčių Mokytojų dieną palydint.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Sekmadienį Tarptautinė Mokytojų diena buvo minima ypatingai sureikšmintai, nes juk ir visi šie metai skirti švietimo reformos pradininkės profesorės Meilės Lukšienės darbams nagrinėti. Ir dar sukako 240 metų nuo Edukacinės komisijos įkūrimo, kuri pirmoji Europoje turėjo švietimo ministerijos funkcijas. Tad keletas minčių Mokytojų dieną palydint.

Tikrai pedagogo vaidmuo visuomenėje ypatingas. Kokia mokykla šiandien, tokia visuomenė ir jos valstybė rytoj – tai neginčijama tiesa. Mokytojas kuria tautos ateitį... Nuo jo pastangų priklausys, ar jaunimas ieškos ir suras laimę gimtinėje, ar kur blaškysis, kaip sakoma, „svieto pašaliuose“. O ir kiekvienas mūsų, tikiu, turėjome tokių mokytojų, kuriuos prisimename su giliausia pagarba ir dėkingumu. Kaip artimiausią žmogų, žinia, greta tėvų.

Mokykla turi atitikti visuomenės lūkesčius, kuriuos išreiškia valstybės raidos strategija. Mūsų švietimo reforma buvo pradėta siekiant sukurti tautinę mokyklą, išugdančią jaunąją kartą darbui ir gyvenimui šiuolaikiniame pasaulyje, atsakant į visus jo iššūkius.

Lietuva savo nepriklausomybę atkūrė kaip tautinė valstybė. Tokios valstybės pagrindinė paskirtis yra užtikrinti laisvą savosios kultūros sklaidą, sudaryti tvirtas tautos tradicijų išlaikymo, visaverčio gyvavimo bei išlikimo ateityje garantijas. Valstybės stiprybė priklauso nuo jos žmonių pilietiškumo. Pilėnai esame savo Lietuvos pilyje! Tautinėje valstybėje pilietiškumas išauga iš tautiškumo. Toji tautinė savimonė susiklosto iš trijų pagrindinių sandų: gimtosios kalbos, istorinės atminties ir etninės kultūros – tautos tradicijų bei papročių žinojimo. Genetinis kodas čia visai nėra svarbus; tautybė XXI amžiuje – tai sąmoningas žmogaus susitapatinimas su kurios nors tautos kultūra. Pakanka noro būti lietuviu...

Ar šiandienos mūsų mokykla vienodai sėkmingai stiprina įvardytuosius tapatybės stulpus? Programose ir pamokų tinkleliuose kalbai ir istorijai tikrai dėmesio netrūksta, mokyklose dirba šių dalykų specialistai. O štai etnokultūrą rekomenduojama integruoti į visus įmanomus dalykus. Tačiau praktiškai ji dažniausiai lieka tik mokinių laisvalaikiui, juolab ir mokytojai tik vienas kitas yra pasiruošęs vesti tokias pamokas. Štai kodėl apie tai reikia kalbėti ir ieškoti sprendimo kelių...

Etninė kultūra – tai visos tautos per šimtmečius sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat kūrybiškai atnaujinama kultūros vertybių visuma. Tai penas lietuvio sielai, jį džiugiai įsisavindami sustipriname savo tautinę tapatybę. Iš tiesų šios kultūros reikšmę sunku pervertinti: ji tautos būties, išlikimo ir stiprybės esmė, nacionalinės kultūros pamatas, regionų savitumo grožis. Tai svarbiau nei krepšinio pergalės! Todėl būtina rūpintis gyvąja etninės kultūros tradicija. Tai daryti įdomu ir malonu. Kartu suprantame malonią pareigą pagloboti ir tautines mažumas, vertinant kiekvienos jų indėlį į Lietuvos kultūros puokštę.

Beje, etninės kultūros nereikėtų tapatinti su tradicine arba liaudies kultūra, susiklosčiusia iki XIX a. pabaigos Lietuvos kaime. Iš to gali kilti klaidinga nuostata, kad propaguojame praeities atgyvenas, tradicinį paveldą, kurio vertybėms vieta tik muziejuose, tautosakos archyvuose ar kraštotyros knygose. Jaunimui reikia parodyti, kad etninė kultūra anaiptol nėra žaidimas senove. Tai ne klumpės, dūminės pirkios, baudžiavos raudos...

Iš tradicinės kultūros lobyno imame tai, kas pravartu XXI amžiuje. Daugiausia dvasinius dalykus: dainas, pasakas, kitus folkloro kūrinius, tradicinį muzikavimą, šeimos ir kalendorinių švenčių papročius. Materialiosios kultūros dalies šiandien labai naudingi dalykai – tradiciniai valgiai, tautiniai drabužiai šventėms, etnoarchitektūros bruožai kaimo statyboms. Liaudiškoji kultūra jau tapo elitinės kultūros dalimi; jos raiškos vietos – nebe kaimo gryčios ar gamtos prieglobstis, bet koncertų salės, miestų ir miestelių šventės. Esmingiausia yra tai, kad etninė kultūra, išaugusi iš tradicinio paveldo, būtent šiandien padeda lietuviams neprarasti tautinio savitumo žengiant į modernųjį pasaulį.

Ryškėjantys pasaulio kultūros raidos ypatumai ir tendencijos rodo, kad kosmopolitinės orientacijos, nepaisant daugelyje gyvenimo sričių vykstančių globalizacijos procesų, neturi perspektyvos. Žmonijos civilizacijos ateitis yra daugiakultūrinė įvairovė bei kultūrų dialogai. Etninės kultūros sklaidą skatina UNESCO rekomendacijos. Jos puoselėjimas anaiptol nereiškia kultūrinio uždarumo. Priešingai – tuo tautos kultūrinės vertybės atveriamos visai žmonijai.

Europoje kuriantis vieningai ekonominei bei informacinei erdvei, tautų kultūriniai skirtumai tik dar labiau bus pabrėžiami ir iškeliami. Šie procesai jau dabar pakankamai išryškėję, jie atsispindi Europos Tarybos priimtose dokumentuose, skatinančiuose išlaikyti ir plėtoti regionų kultūrą. Be to, tai atitinka poreikius tokių pragmatinių veiklos sferų kaip turizmas ar kitos poilsio organizavimo formos. Etninės kultūros globa yra kultūros, o ne politikos prerogatyva. Tai visiškai priešingas reiškinys nacionalizmui, šovinizmui, fundamentalizmui. Žmonijos istorinė patirtis rodo, kad imperijos, engiančios kitas tautas, nėra ilgaamžės. O etniniai konfliktai kyla ten, kur tautiškumo raiška slopinama.

Tautinio savitumo šaltinis tebeglūdi kiekvieno lietuvio pasąmonėje. Tačiau archetipų raišką šiandien slopina daugybė kitų veiksnių: masinės kultūros subproduktai, įsigalinčios vien pragmatizmu paremtos vertybinės nuostatos, intensyvus miesto gyvenimo tempas ir saitų su gamta praradimas, kasdienybės rutina. Todėl pagrindinės viltys krypsta į mokyklą – čia turi būti tikrasis lietuvybės ir sąmoningo pilietiškumo lopšys. Mokytojai gali vadovautis parengtomis Pagrindinio ir vidurinio ugdymo etninės kultūros bendrosiomis programomis. Belieka kliautis, kad Švietimo ir mokslo ministerija pasirūpins gerais ir įdomiai parašytais vadovėliais.

Pradinio ugdymo pakopoje etnokultūra gali tapti puikia priemone doros, moralės normų, tikrųjų vertybinių nuostatų diegimui. Kitos pedagoginės siekiamybės – pagarba žmogaus darbui ir kūrybai, tėviškės gamtos meilė, ekologinė elgsena – pasitelkus etnokultūrą taip pat lengvai įgyvendinamos be moralizuojančios didaktikos. Muzikos, dainavimo, šokio pradmenys itin lengvai įsisavinami iš folkloro kūrinių.

Tautosaka yra paremta mitiniu mąstymo būdu, kuris ir sudaro kūrybingos fantazijos pagrindą. Įsijautimas į sakmių, legendų, pasakų mitines erdves aktyvina vaiko kūrybinius gebėjimus. Pažintis su tautodailės kūriniais ir jų semantika meninių polinkių ugdymui gali teikti papildomų motyvacijos impulsų. Išradingai surengtos šventės mokykloje, panaudojus etnokultūros tradicijas, gali tapti atsvara besibrukančioms į viešąsias erdves Valentino dienai, Helovynui ir kitoms vulgarybėms. Tik būdami savimi būsime įdomūs ir kitiems.

Komentaras skaitytas per LRT radiją

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...