captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Mykolinių vėjai

Sekmadienį daug kur Lietuvoje vyko derliaus mugės. Vilniuje – „Sodo kraitė“, Kaune – Derliaus šventė, Zarasuose – Derliaus mugė, Varėnoje – tradicinė grybų šventė. Mykolinės nuo senų senovės buvo tas metas, kai žemdirbiai pasidžiaugdavo savo darbo rezultatais.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Sekmadienį daug kur Lietuvoje vyko derliaus mugės. Vilniuje – „Sodo kraitė“, Kaune – Derliaus šventė, Zarasuose – Derliaus mugė, Varėnoje – tradicinė grybų šventė. Mykolinės nuo senų senovės buvo tas metas, kai žemdirbiai pasidžiaugdavo savo darbo rezultatais.

Tik gaila, kad buvo neprisimintas senasis pavadinimas iš tradicinio kalendoriaus – Dagos diena, Dagotuvės. Prosenoviškas žodis „daga“ reiškia brandą, derlių, o taip pat sužaliavusius žiemkenčius. „Kokia vaga, tokia ir daga“, – sako patarlė. Taigi, kaip žemelę įdirbsi, tokio ir derliaus rudenį sulauksi... Taigi Dagotuvės – darbų laukuose pabaigtuvės.

Liaudiškuose kalendoriuose rugsėjo 29 diena pažymėta arkangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems nuodėmingo žmogaus darbams palyginti. Tokia yra ir jo ikonografija. Šv. arkangelo Mykolo figūrėlė, iškirsta iš skardos, būdavo tvirtinama tradicinių kryžių viršūnėse kaip vėtrungėlė. Ypač dažnai tokias galima būdavo pamatyti Žemaitijoje arčiau pajūrio. Dar jų būta ir Biržų, Pakruojo kraštuose, kur daug vėjo malūnų. Tikėtina, kad senovėje Mykolinės vadintos ir Vėjų diena.

Štai ką pučia arkangelo Mykolo trimitas: jei tądien iš ryto vėjas „atbėga“ iš vakarų, žiema bus permaininga, su atlydžiais, jei iš pietų – šilta ir švelni; jei pučia rytys – žvarbi; šiaurys – snieginga. Taip sako senolių patirtis. Giedra gi per Mykolines žada itin šaltą žiemą.

O kokios buvo šiemet Mykolinės? Vėjas rytmetį pramigo, visa skendėjo rūke. Dieną užteko ir giedros, ir lietutis pakrapnojo. Taigi teks dar ir per kitas reikšmingas dienas žiemos požymių dairytis arba kliautis meteorologų mokslinėmis prognozėmis...

Vėjų diena – gera proga priminti vėjų vardus. Žinoma, daugiau jų skirdavo pajūrio bei pamarių žvejai. Vakarį vieni vadino jūriniu, kiti – marių vėju. Šiaurės vakarų vėjas buvo suominis arba vakarynė; šiaurės – žiemelis, šiaurės rytų – auštrinis arba audenis, rytų – žeminis, pietryčių – ožinis, pietų – pietvis arba launagis.

Kai kurie pavadinimai skamba labai mitologiškai. Ypač įvairiai vadinamas pietvakarių vėjas. Apie jį žvejai sako, kad atgenąs žuvį prie kranto. Jis ir šakšinis, ir aulaukis, ir pilvinis arba gintarinis. Šis vėjas pakelia nuo jūros dugno pilvę – organinės kilmės dumblą, iš kurio ant paplūdimio smėlio pažyra gintariukai. O šakšinis – kad pučia nuo Vokietijos, saksų žemės.

Pietrytinis ir pietinis vėjai pavasarį dar vadinti „Perkūno ožiais“. O juk pasikinkęs ožius dangumi važinėjasi dievaitis Perkūnas. Lygiai ir audenio vardas gali būti siejamas su vandenų dievaičiu Andojumi. Štai ir visa „vėjų rožė“. Įdomūs tie vardai. Tais senoviniais vardais galėtų būti pavadinti, pavyzdžiui, laivai, jachtos, pajūrio vilos ar kavinės. Gaila, kad dabar jie bemaž užmiršti, na ir malūnininkų kraštotyrininkai nesumojo paklausinėti, kaip jie vėjus įvardydavo.

Jaunimui Vėjų dieną pramogauti tiktų aitvarus laidant. Gal net išpiešus juos visokiomis mitologinėmis būtybėmis. O prisišaukus vėją, kaip tai senovėje daryta, prireikus žvejams ir malūnininkams, pučiant daudytę ar ragą.

Kad vėjai blaškytų debesis nuo mūsų sostinės, sekmadienį viename jo senamiesčio kiemelyje įvyko labai jauki ir prasminga mažos meno žmonių bendruomenės šventė. Pilies ir Literatų gatvių sankryžoje esantis pastatas turi labai gilią istorinę atmintį. Kitados čia burmistro gyventa, XIX a. pradžioje buvo įsikūrusi „Viktorijos“ kavinė, pamėgta studentų filomatų. Mūsų laikais nemažai patalpų paversta menininkų dirbtuvėmis, studijomis. Čia savo erdvę kūrybai turėjo nemažai žymių mūsų dailininkų.

Kūrybos dvasia tebetvyro šiame kiemelyje... Šio namo pastogėje buvo rasta iš skardos sukniedyta vėtrungė, vaizduojanti šv. Mykolą, nugalintį slibiną. Apdegusi, aplaužyta, be stiebo... Skulptoriui Kęstučiui Musteikiui kilo mintis padaryti jos kopiją ir vėl vėtrunge papuošti senovinį namą. Bičiuliams ir namo bendruomenei palaikant, sumanymą pavyko įgyvendinti. Kaip tik Vėjų dieną vėtrungė iškilo virš Literatų gatvelės. Ji spalvota, nes daryta pagal garsaus italų tapytojo Gvido Reni paveikslą. Bus trečioji Vilniuje įprasminanti dangaus jėgų kovą su dvasios nuopuoliu... Kitos dvi yra ant varpinių – prie šv. Mykolo ir šv. Teresės bažnyčių.

Šis pasakojimas tarsi apie nelabai reikšmingą įvykį, tačiau skulptoriaus Kęstučio Musteikio pavyzdys yra tikrai sektinas. Neabejotina, kad geriausia meilės gimtinei išraiška yra geras darbelis jos labui. Pagal kiekvieno išgales: ar pasodintas medis, sutvarkytas koks kampelis... Galime ir turime palikti gyvenime pėdsaką, puošiantį mūsų tėvynę Lietuvą.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...