captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Latvija toliau nei Afrika

Sakoma, pasakyk, kas tavo draugas – pasakysiu, kas tu. Taip pat sakoma, kad tai, ką Jonas sako apie Petrą, daugiau pasako apie Joną negu apie Petrą.

Sakoma, pasakyk, kas tavo draugas – pasakysiu, kas tu. Taip pat sakoma, kad tai, ką Jonas sako apie Petrą, daugiau pasako apie Joną negu apie Petrą.

Taigi, ką žinome apie kaimynus? Dažnas, paklaustas, ką mano apie artimiausius greta gyvenančius kaimynus, greičiausiai prisimintų tik tuos, kurie yra padarę ką nors bloga. Paklausti apie kaimynus lenkus ir latvius, turbūt tik pečiais gūžtelėtų. Žiniasklaidoje žinių apie Latviją beveik nėra.

Sovietmetis, kai buvo trimituojama net apie menkiausius įvykius prie Dauguvos, liko toli. Šiandien negelbsti net naujosios technologijos. Tuo požiūriu lietuviai primena anglus, kuriems svarbiausi yra jie patys. Žiūrint Jungtinės Karalystės televizijos naujienų laidas dažnai susidaro įspūdis, kad svarbūs yra tik anglai ir šalys, kuriose jų valstybė turi interesų. Europa dažnai lieka nutolusi tarsi maža Afrikos šalis.

Tai, kad domėjimasis tik savomis problemomis ir virimas savose sultyse yra išimtinai lietuviškas bruožas, galima įsitikinti pervažiavus į Latviją. Jos televizijos žiūrovai informuojami ir apie mažiau reikšmingus Lietuvos įvykius. Plačiai nušviečiamos net kriminalinės istorijos, pavyzdžiui, merginos nužudymas Panevėžio rajone. Latvijos žurnalistai ne tik informuoja apie tragediją – kitą dieną jie domisi, kaip nutikus tokiai nelaimei elgtųsi Latvijos tarnybos. Taip paneigiama nuomonė, kad iš svetimų klaidų nesimokoma.

Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, kalbėdama apie holokausto tragediją Lietuvoje, pareiškė, kad tautai yra kažkas negerai, jeigu ji nepažįsta žydų, greta gyvenančių daugiau kaip 600 metų. Jos pastabos yra teisingos.

Kai kas teigia, kad Latvijos įprotį domėtis Lietuva galima paaiškinti jaunesniojo, silpnesniojo brolio sindromu. Net jeigu ir taip, santykiai šeimoje, kaip ir brolių lyderystė, gali keistis.

Rygoje baigiama statyti per milijardą litų kainuosianti biblioteka. Į įdomios, diskusijas sukėlusios architektūros pastatą, primenantį karūną, sukurtą pagal latvių pasaką, galės ateiti kiekvienas, siekiantis žinių ir draugaujantis su knyga.

Tačiau dėl didelės jos kainos, ypač kai ant kulnų lipa euro įvedimas, nedejuoja niekas. Gal didelio Rygos miesto tradicijos įpratino visuomeninių su tautos švietimu susijusių idėjų ir jos sąnaudų nelyginti su asmenine pinigine. Mažesnė savo skaičiumi tauta labiau rūpinasi tautos švietimu negu Lietuva, kurioje skaitytojai turbūt jau pamiršo laiptus į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, metų metus „paslėptą“ amžino remonto pastoliuose.

Knygų tiražai Lietuvoje taip pat susitraukė iki minimumo. Į perkamiausiųjų sąrašus patenka išspausdintos dviejų tūkstančių tiražu, tačiau ir tų populiariausių knygų neišperka. Ir kaip išpirks, jeigu vidutinį atlyginimą gaunantis skaitytojas išgali nusipirkti tik nukainotas knygas.

Kaip kitaip paaiškinti tai, kad per dvidešimt trejus nepriklausomybės metus Lietuvoje neliko nė vieno solidaus leidinio, o Latvijoje yra net trys rimti dienraščiai, kuriems negresia joks bankrotas? Kodėl Latvijos leidėjai nepasirinko pigaus bulvarinio stiliaus, žinių agentūrų ir viešųjų ryšių bendrovių parengtų trumpų pranešimų kartojimo? Negi iš tiesų, kaip bando aiškinti žiniasklaidos leidėjai, „naują, glaudesnį, stilių ir temų skurdumą diktuoja skaitytojai“?

Pasirodo, tuo metu Latvijoje įmanoma dviem kalbomis leisti ne vieną, o kelis įvairius mūsų „Kultūros barus“ primenančius leidinius ir nedejuoti, kad nėra pinigų, trūksta lėšų... Beje, ES pirmininkaujančios Lietuvos sostinėje Vilniuje tuos pačius „Kultūros barus“ ne taip lengva nusipirkti – paprasčiausiai dabartiniai spaudos kioskų savininkai mieliau prekiauja gėrimais ir kitomis prekėmis.
Norint ne tik tinkamai pirmininkauti ES Tarybai, bet ir būti sąmoninga ir sąžininga, tiesos siekiančia, savo šalies ir kaimynų kultūrą pažįstančia tauta, turbūt reikia pradėti nuo paprastų dalykų. Pirmiausia – nuo noro skaityti, žinoti ir suvokti.

Bet jei to nesuvokia mūsų kultūrą vairuojantys politikai, tai ko norėti iš paprasto žmogaus, kuris dažnai yra priverstas spręsti galvosūkį, pirkti butelį pieno ar pratybų sąsiuvinį savo vaikui? Arba piketuoti prie Vinco Kudirkos paminklo ir toliau laukti šviesios ateities.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...