captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Sudužusių iliuzijų tramvajus (filmo recenzija)

Naujausias Woody Alleno filmas „Džesmina“ – geriausias režisieriaus darbas nuo 2005 metais sukurto „Lemiamo taško“.

Naujausias Woody Alleno filmas „Džesmina“ – geriausias režisieriaus darbas nuo 2005 metais sukurto „Lemiamo taško“.

Pastaruoju metu kurti režisieriaus Woody Alleno filmai labiau primena filmuotas turistines Europos miestų atvirutes, paįvairintas garsių aktorių kokteiliais, nei rimtas pastangas kurti meno kūrinį. Taip, šie filmai labai žavingi, neįpareigojantys ir juos smagu bei paprasta žiūrėti.

Bet praėjus kuriam laikui jie visi susilieja į neatskiriamą masę, kai nesi tikras kuris filmas yra kuris, nes nė vienas iš jų nebuvo nei išskirtinis, nei gilus, nei suteikiantis prasmingą laiko praleidimo būdą.

Todėl kiekviena naujo W. Alleno filmo premjera vis rečiau tampa įvykiu – filmu, apie kurį visi šneka ir siūlo būtinai pažiūrėti. Arba bent taip buvo iki šiol, nes naujausias filmas „Džesmina“ yra neabejotinai stipriausias W. Alleno kūrinys nuo 2005 metais pasirodžiusio „Lemiamo taško“.

Ties nervų krizės riba

Idėją naujausiam filmui W. Allenas pasiskolino iš Tennessee`io Williamso pjesės „Geismų tramvajus“. Pagrindinė filmo veikėja Džesmina (akt. Cate Blanchett) yra šių dienų Blanche DuBois. Pirmą sykį ją išvystame skrendant pirmąja klase, savo pakeleivei pasakojančią apie tai, kaip ji susipažino su savo vyru Halu (akt. Alecas Baldwinas). Jos rūbai dvelkia prabanga, jos pasakojimas kupinas pinigų nevaržomo gyvenimo detalių. Tačiau nepaisant šio prabangaus keliavimo būdo, gana greitai paaiškėja, jog dabar Džesmina yra likusi viena ir be pinigų, tad yra priversta apsigyventi pas savo seserį Džinger (ją puikiai vaidina britų aktorė Sally Hawkins) ankštame jos butelyje.

Pamažu, per vis pasikartojančius Džesminos praeities intarpus, sužinome, kad jos vyras nebuvo sąžiningas versle bei santuokoje. Žlugus jo finansinei imperijai, Džesmina neteko visko: prabangių apartamentų Penktojoje aveniu, prašmatnios vasaros vilos, socialinio statuso – visko, kas ją apibrėžė. Bėda ta, kad Džesmina niekada ir neegzistavo: tikrasis jos vardas Ženetė ir ji niekada nebuvo turtinga, ji ir Džindžer buvo įvaikintos, tačiau suaugusi Džesmina nusprendė, kad gali sukurti tokį savęs įvaizdį, kuris tiktų tapti turtingo vyro žmona.

Todėl socialinio statuso praradimas ir prievolė gyventi darbininkų klasės sąlygomis išmuša Džesminos gyvenimo pagrindą. Ji priklausoma nuo alkoholio ir raminamųjų vaistų. Be to, turi įprotį garsiai šnekėtis su savimi arba įsileisti į nerūpestingą monologą, kurio priversti klausytis visi, galintys jį girdėti. Tačiau nepaisant savo nuopuolio, kuris, jos nuomone, yra laikinas, Džesmina vis dar jaučiasi pranašesnė už savo linksmą, lengvabūdę seserį, kuri laiminga gyvendama taip, kaip gyvena, susitikinėdama su prasčioku (Džesminos nuomone) vaikinu Čili (akt. Bobby Cannavale`as). Jos arogancija neleidžia matyti, kad kažkas gali būti patenkintas ir be prabangos, tad nuolat pataria Džindžer siekti daugiau.

Besistengdama po truputį iš naujo kabintis į gyvenimą, Džesmina sutinka turtingą, mandagų našlį diplomatą (akt. Peteris Sarsgaardas), kuris planuoja ateityje siekti politinio posto. Jame Džesmina pamato galimybę ištrūkti iš esamo pasaulio ir vėl įsisupti į turtingo gyvenimo apsiaustą. Na ir kas, kad dėl to ji privalės jam meluoti apie visą savo ligšiolinį gyvenimą?

Posūkis link gero kino

„Džesmina“ nėra pirmas W. Alleno filmas, kuris vargiai gali būti pavadintas komedija (nors komiškų akimirkų, žinoma, netrūksta). Kartu tai ne pirmas filmas, kuriame jis sukuria iliuzijų pasaulyje gyvenantį personažą, tačiau iki šiol W. Allenas tokiems personažams būdavo gana atlaidus („Purpurinė Kairo rožė“, „Vidurnaktis Paryžiuje“). Visiškai priešingai jis elgiasi su Džesmina. Tai vienas tamsiausių W. Alleno filmų.

Iš principo Džesmina nepasižymi nė viena pozityvia savybe: ji yra arogantiška, egoistiška, abejinga kitų jausmams, nuolat gyvenanti iliuzijų pasaulyje. Tačiau kartu yra labai žmogiška, tad joje kiekvienas sąžiningas žiūrovas ras bent dalelę savęs. Ji yra filmo centras ir stipriausia jo dalis.

Galbūt viskas galėjo būti kitaip, jei Džesminos vaidmuo būtų patikėtas kam nors kitam, o ne puikiajai Cate Blanchett. Teatro scenoje aktorė jau yra suvaidinusi nuo „žmonių gerumo“ priklausomą Blanche DuBois (legendinės aktorės Liv Ullman pastatyme), tad greičiausiai vaidmeniui pasiruošti nebuvo sunku. Tai yra neabejotinai vienas geriausių aktorės vaidmenų per visą jos karjerą, todėl gana drąsiai galima kalbėti apie būsimą „Oskaro“ statulėlę.

Su tuo susijęs ir pagrindinis filmo trūkumas: Džesminos personažas yra toks didelis, kad beveik nieko nėra paliekama antraplaniams vaidmenims. W. Alleno „Geismų tramvajus“ neturi savo Stenlio: net sudėjus visus vyrų vaidmenis, jie nesudaro tinkamos atsvaros Džesminai.

Būsiu net tokia drąsi, kad pasakysiu, jog visas filmas galėjo virsti vieno asmens spektakliu. Tačiau tai ne aktorių kaltė: su tuo, kas yra parašyta, jie padaro išties daug. Tačiau tai vienintelis akivaizdus šio puikaus filmo trūkumas, nes „Džesmina“ įrodo, kad tarp visų bereikalingų ir ignoruotinų filmų W. Allenas dar sugeba sukurti kažką, ką galima drąsiai ir garsiai rekomenduoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...