captcha

Jūsų klausimas priimtas

Į ateitį be autoritetų?

Būti žavingam ir sugebėti rasti dvidešimt savanorių, sutinkančių dirbti be atlyginimo. Mokėti į savo pusę patraukti nusiteikusiuosius priešingai. Charizma, spindėjimas nepakenks, o jeigu dar būsite ir išoriškai patrauklus, tai suteiks papildomų privalumų. Dar reikia atkaklumo, netgi gebėjimo derėtis su rimčiausiu varžovu. 

Būti žavingam ir sugebėti rasti dvidešimt savanorių, sutinkančių dirbti be atlyginimo. Mokėti į savo pusę patraukti nusiteikusiuosius priešingai. Charizma, spindėjimas nepakenks, o jeigu dar būsite ir išoriškai patrauklus, tai suteiks papildomų privalumų. Dar reikia atkaklumo, netgi gebėjimo derėtis su rimčiausiu varžovu.

Šie garsaus ispanų kino režisieriaus Pedro Almodovaro reikalavimai savo profesijos atstovui, išdėstyti pašnekesių su juo knygoje, tinka ir politikams. Artėjant rudenį gresiančiam Seimo tuštėjimo metui suvokti, koks turėtų būti rinkėjų lūkesčius tenkinantis politikas, tampa vėl aktualus.

Dažnas tautietis, ėmęs samprotauti apie seimūnus, dūsauja, esą senieji politikai atsibodo, visi jie pučia miglą į akis ir žarsto neįgyvendinamus pažadus. Todėl gelbėtojams, kurių per kiekvienus parlamento rinkimus netrūksta, dirva vėl išpurenta ir palaistyta.

Autoritetų politikoje stoka skatina įsivaizduojamus gelbėtojus vilioti rinkėjus garsiomis pavardėmis. Dažnas sukluso išgirdęs, kad režisierius Eimuntas Nekrošius įsteigė „Drąsos kelio“, o profesorė Viktorija Daujotytė – Dariaus Kuolio vadovaujamą „Lietuvos sąrašo“ partiją.

Pasirodo E. Nekrošiaus parama tebuvo per telefono pokalbį su pažįstamu, ilgamečiu teatro kritiku Valdu Vasiliausku, ištartas pritarimo šio ketinimui steigti buvusios teisėjos vadovaujamą partiją, žodis. Panašiai pasielgė ir profesorė V. Daujotytė, paprašyta pasirašyti lapuose, kuriuos Teisingumo ministerijai privalo pateikti asmenys, norintys registruoti partiją ir dalyvauti Seimo rinkimuose. Profesorės parašas reiškė tik tai, kad ji remia žmonių, turinčių planą ir žadančių jį įgyvendinti, norą, bet ne jos ketinimą būti partijos steigėja, kaip trimitavo žiniasklaida. Kitaip sakant, profesorė tik parėmė D. Kuolio norą būti laisvam, daugiau nieko. Kito žmogaus siekis eiti ir daryti, ką yra sumanęs, V. Daujotytei toks pat svarbus, kaip ir piliečio pareiga dalyvauti valdant valstybę.

Nežinia, kieno rankomis – politikų ar žiniasklaidos atstovų – buvo sužaistas žaidimas „Rinkitės naują gelbėtoją, remiamą intelektualų“. Tačiau rezultatas aiškus. Tokiomis viešųjų ryšių kampanijomis autoritetai, kurių Lietuvoje nedaug ir kurie vengia viešumos, verčiami sulįsti į plyšius ir nedalyvauti jokioje veikloje.

Kaip ir kaip būtų keista, istorija kartojasi. Dėl savo populiarumo ir aiškių moralinių nuostatų iš politikos lauko buvo išstumtas poetas Justinas Marcinkevičius. Dauguma žmonių jį matė pirmuoju atkurtos valstybės prezidentu. Lietuvos sąžine vadintas poetas, tapęs valstybės vadovu, galėjo būti lyginamas su Prahos pavasario dalyviu, dramaturgu, Čekijos Prezidentu Vaclavu Havelu. Tačiau J. Marcinkevičius tapo tarsi ašaka tiems, kurie kūrė sau sumanytą prezidentūrą. Tuometinius politikus nervino drąsi ir aiški poeto pozicija dėl prasidėjusios „raganų medžioklės“ ir buksuoti ėmusios demokratijos. Politinio purvo vonios buvo tokios klampios, kad J. Marcinkevičius nusprendė pasitraukti iš viešo gyvenimo ir politikoje nebedalyvauti.

Vieta Seime, pasirodo, tokia svarbi, kad ryžtamasi spekuliuoti net ir autoritetais. Jei ne jie, nebeliktų žmonių, kurių balsą norėtųsi išgirsti, kai apninka abejonės ir viltingai ieškoma tiesos. Dar baisiau tai, kad autoritetai ir intelektualai, ateityje prisimindami tokias spekuliacijas, kaip nutiko E. Nekrošiui ir V. Daujotytei, išvis nenorės viešai reikšti minčių. Tik trauksis į užribį, kur jų nei kas matys, nei girdės. Šventa vieta tuščia nebūna, todėl būtinai atsiras gudruolių, norinčių ją užimti.

Ar daugelį kartų nusvilę rinkėjai eilinį kartą neužlips ant to paties grėblio? Kiek kartų dar prireiks naujų gelbėtojų?

Pašnekesių su P. Almodovaru knygoje Ispanijos režisierius daug kalba apie būtinybę būti nuoširdžiam ir atvirai šnekėti apie skaudžiausius dalykus. Šių savybių labiausiai pasigendu stebėdama kandidatų į Seimą galeriją. Net ir tų, kurie kadaise patarinėjo valstybės vadovui. 

Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...