captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tomas Janeliūnas. Rusiški įpročiai

Jau kelias savaites Lietuvos vežėjai stumdosi prie Rusijos muitinių, nesuprasdami, kodėl juos gaišina ir kelia vis naujus reikalavimus. Žinios iš pasienio postų ėmė panašėti į karo pranešimus. Netrukus jau atvirai Lietuvos žiniasklaidoje įvardyta, kad vyksta ekonominis karas prieš Lietuvą.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Jau kelias savaites Lietuvos vežėjai stumdosi prie Rusijos muitinių, nesuprasdami, kodėl juos gaišina ir kelia vis naujus reikalavimus. Žinios iš pasienio postų ėmė panašėti į karo pranešimus. Netrukus jau atvirai Lietuvos žiniasklaidoje įvardyta, kad vyksta ekonominis karas prieš Lietuvą.

Karas dar nevyksta. Greičiau tai priminimas, kad Rusijoje vis dar galioja savita, anaiptol ne europietiška politika. Politika, kurioje grubūs interesų žaidimai vis dar yra pagrindinė varomoji jėga. Politika, kuomet tikimasi, kad stipresniojo spaudimas yra efektyvesnis už tarptautinius susitarimus ar net kitos valstybės suverenią teisę priimti sprendimus. Galiausiai, politika, kurioje valstybinius sprendimus vis dar dažnai priima verslo interesų grupuotės, siekdamos pelno, o ne valstybės interesų. Todėl tai, kas europietiškoje politikoje būtų nepateisinama ir nesuprantama, Rusijoje vis dar yra įprasta.

Lietuvoje daug kas įvardijo barjerus lietuviškiems kroviniams ir pieno produktams kaip perspėjimą dėl aktyvios Lietuvos užsienio politikos. Ypač siekio sėkmingai surengti ES Rytų partnerystės viršūnių susitikimą Vilniuje. Niekam ne paslaptis, kad ypač Ukrainos bandymai artėti ES link yra labai neigiamai vertinami Maskvoje.

Rusijos pastangos paspausti kai kurias šalis, dalyvaujančias ES Rytų partnerystės programoje, jau davė rezultatų. Armėnijos vadovas jau viešai pareiškė, kad jungsis prie Rusijos inicijuotos Muitų sąjungos ir Eurazijos integracijos projekto. Tačiau didžiausias prizas Rusijos integraciniams projektams būtų Ukraina. Dėl jos vyksta didieji užkulisiniai ir net atviri politiniai karai.

Šiame kare Lietuva nėra esminis žaidėjas, nors pirmininkavimo ES metu Vilniui ir tenka didesnis vaidmuo. Todėl visas pastarojo meto kilusias įtampas sieti vien tik su Rytų Partnerystės reikalais būtų netikslu. Mes galbūt jau įpratome itin jautriai reaguoti į viską, kas kyla iš Rusijos pusės.

Kartais tai gali būti svarbu – Lietuva jau senokai yra tarsi pirmasis švyturys, perduodantis įspėjamuosius signalus visai ES ar sąjungininkams NATO. Tai, ko nepastebi toliau nuo Rusijos gyvenantys ir saugiai besijaučiantys europiečiai, mes mėgstame sureikšminti ir sugrėsminti.

Tačiau sugrėsminimas turi ir neigiamą pusę. Jis užgožia kitas problemas arba ne visada padeda spręsti jau esančią problemą. Tarkime, kad ir prekių sulaikymo pasienio poste atvejis. Nors visų rangų politikai kalbėjo apie tai, kaip apie išpuolį prieš Lietuvą, trūko elementarių žinių, kas ir kodėl vyksta. Įvairius gandus greičiau perduodavo vežėjų asociacijos atstovai, bet ne Vyriausybės atstovai. Tai rodo, kad trūksta politinės valios spręsti situaciją, o ne tik skųstis.

Aiškinimų, kad tai tiesiog bendras Rusijos spaudimas ar įgeidis „pamokyti“ Lietuvą, nepakanka. Tokie fatališki skėsčiojimai rankomis tarsi sako, kad Lietuva nieko negali padaryti – belieka tik susitaikyti su tuo.

Kad Lietuva gali veikti aktyviai, parodė ir patys vežėjai, skubiai šią problemą perkėlę į tarptautinį lygį bei mėginę iš savo kolegų Rusijoje išsiaiškinti, kas vyksta. Kiek galima numanyti iš tos negausios informacijos, būtent spaudimas Rusijai tarptautiniu lygiu padėjo atšaukti kai kuriuos kvailus sprendimus. Imta kalbėti ir apie spaudimą Rusijai Pasaulio prekybos organizacijos lygiu. Šie precedentai rodo, kad net ir su Rusijos, ar jos konkrečių institucijų savivaliavimu galima susidoroti.

Tačiau svarbu bent jau žinoti, atrodytų, nesuprantamų sprendimų priežastis ir veikėjų interesus. Kaip tik to mūsų valdžios atstovai neskuba daryti. Ir tai ne pirmas kartas, kai Lietuvos institucijos tiesiog neatlieka tinkamai savo darbo. Juk paprasčiau tiesiog suversti kaltę nedėkingam likimui.

Galima sutikti su nuomone, kad Rusija priešiškai žiūri į Lietuvą. Nemyli mūsų, ir tiek. Tačiau tai yra beveik nuolatinė būsena, prie kurios jau pripratome. Naivu būtų tikėtis, kad tai greit pasikeis. Todėl būtų natūralu tikėtis ir besikartojančių informacinių, ekonominių ar energetinių išpuolių.

Tačiau Rusijos valdžia nėra neracionali. Rusijos vadovai supranta, kad kažkokie muitinės procedūrų pakeitimai, kurie sukėlė nepatogumų vežėjams, tikrai nepakeis Lietuvos užsienio politikos. Tik suerzins, nuteiks visuomenę dar labiau prieš Rusiją, bet neduos jokio politinio rezultato. Todėl priežastis tai daryti gali būti visai kitokia ir tą priežastį reikėtų surasti bei išspręsti.

Suversti visas bėdas vien Rusijai – tai bėgti nuo savo atsakomybės. Tuomet kyla pagunda tiesiog „nusiplauti rankas“ ir net nemėginti kažko keisti. Juk Rusija tokia didelė – kaip ją pajudinsi? Toks požiūris gali būti fatališkas ir pražūtingas.

Mes esame maži tik tiek, kiek patys sau atrodome maži. O mūsų problemos didelės tiek, kiek jas padarome dideles.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...