captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Mokėk litą!

Tąsyk, kai vietoj straipsnio tęsinio išvydau žinutę, skelbiančią, esą norėdamas skaityti toliau, turiu kažkam sumokėti vieną litą, mano pasaulis sugriuvo. Tas užrašas skambėjo įžūliai, nepraustaburniškai, netgi grėsmingai – kaip peilis atsikišęs iš dulkėto monitoriaus, jis liepsnojo akyse tikra pragaro ugnim.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Tąsyk, kai vietoj straipsnio tęsinio išvydau žinutę, skelbiančią, esą norėdamas skaityti toliau, turiu kažkam sumokėti vieną litą, mano pasaulis sugriuvo. Tas užrašas skambėjo įžūliai, nepraustaburniškai, netgi grėsmingai – kaip peilis atsikišęs iš dulkėto monitoriaus, jis liepsnojo akyse tikra pragaro ugnim.

Atrodė: jei tuoj pat nepervesiu to lito gražiuoju, virtualioji mafija, tarsi parodydama, kas čia iš tikrųjų šeimininkas, vis tiek jį pasisavins ar net išplėš iš kūno kaip kokį polipą ar auglį – ne man, vargšui, priešintis tam, kas neišvengiama.

Vienas litas akimirksniu (ir, rodos, visiems laikams) aptemdė mūsų santykius su „7md“, o drauge – ir su visu vaizduojamojo meno pasauliu, kurį šis savaitraštis reprezentavo. Aš ėmiau rečiau vaikščioti į kiną, parodas, spektaklius, o savaitraščio autoriai – bent taip rodėsi jo neskaitant – ėmė rečiau nusišnekinėti. Tai, suprantama, liūdino, nors dar liūdnesnis atrodė faktas, kad gausybė žmonių pasielgė lygiai taip pat kaip aš, – jie, sukaupę valią, ryžosi neperskaityti nė eilutės „7md“, kol savaitraštį nuo smalsių ir kultūros naujienų ištroškusių akių saugos lietuvių kultūros tikrasis žudikas Vienas Litas.

Ar ras litą nuo permanentinio lėbavimo pavargęs, pinigus kukliai gėlytei, kurią galėtų neštis į pasimatymą, krapštinėjantis jaunasis menininkas (ak, koks baisus eufemizmas – apie tą gėlytę; juk iš tikrųjų tai pinigai naujam buteliui)? Net jei ir rastų, jis vis tiek nepirktų „7md“. Tai gal jį sukrapštytų brandus, jau spėjęs pagarsėti menininkas, kuris nenori paleisti iš akių kultūros vyksmo, nes tiki, kad tas vyksmas – tai jis pats? Ne – kol savaitraščiai „Literatūra ir menas“ bei „Šiaurės Atėnai“ laisvai prieinami internete, šis garbėtroška skaitys juos, o gal netgi pasitenkins „Lietuvos ryto“ kultūros rubrika – subulvarėjęs dienraštis kitados yra rašęs apie tai, kad Alonas Štelmanas bendrauja su ufonautais, vadinasi, irgi nėra visiškai atitrūkęs nuo realybės ir dabarties. Tai gal lito nepagailės smalsūs ir, pripažinkim, daug kuo nepatenkinti senjorai, kuriuos minėjome keliomis  pastraipomis aukščiau? Jokiu būdu – jie mielai pirks visus aukščiau minėtus leidinius plius savaitraštį „Nemunas“, kuris neturi skaitmeninės versijos, ir plius dienraštį „Respublika“, nevengiantį lankstytis seniems retrogradams. Pagaliau ar suras litą tas, kuris tų litų turi per akis, ir kuriam tikrai nepriderėtų gailėtis vieno? Teisingai, atspėjote – šiam žmogui mokėti vieną litą tiesiog atrodys nerimta, ir jis nemokės, juoba ir gavęs tas „7md“ vis tiek neskaitytų.

Kas tas žmogus, kiekvieną savaitę pavyzdingai atiduodąs litą suįžūlėjusiam leidiniui, tarsi nežinotų, kad kas trečias planetos žmogus badauja, o kas antras vargsta ir skursta? Kas jis, vietoj įprastų ir daugeliui žmonių mielų pramogų, pasirinkęs sužinoti ir įvertinti, ką parašė (o gal netgi ir kaip atrodo) Aistė Paulina Virbickaitė, Monika Krikštopaitytė, Laima Kreivytė ir t.t. (Čia paminėjau tik kritikus, o kur visa menininkija, į kurią tik žiūrėti ir žiūrėti?..)

Niekam turbūt ne paslaptis, kad tas žmogus – tai paskalautojas ir niekdarys, kuris protą bei sąžinę parduotų ir velniui, kad tik galėtų savo akimis pamatyti, kaip kritikas (pageidautina, dailaus stoto) į miltus sumala neapkenčiamo kolegos kūrybą, arba, rimtu veidu rėžęs nesąmonę, paslysta pats – ką čia slėpsi: kultūros spaudinių rezervate „7md“ natūraliai tenka pozicija, kurią bendroje rinkoje užima žurnalas „Žmonės“.

Norisi sužinoti, kokį vargšą nelaimingąjį nuskriaudė rūstusis Kęstutis Šapoka, – mokėk litą; nori įsitikinti, kieno interesus savo rašinyje išties apgynė Vidas Poškus, – mokėk litą. Nori įsitikinti, kad Laima Kreivytė vis dar įnikusi į Sapfo ir atsitrauks, tik jei kas pasiūlys pakalbėti apie Rožanskaitę, – mokėk litą. Nori „pažadėtojo meno“, – mokėk litą. Negali patikėti, kad netrukus būsi sumokėjęs litą (beveik už nieką), – mokėk litą!

Ką reikėtų daryti „7md”, kad susigrąžintų dvasino peno, o ne paskalų ir menotyrininko plunksnos malonaus kutenimo išsiilgusius skaitytojus ir, negana to, turėtų bent šiokią tokią prasmę? Esu tikras, kad tai įmanoma, – tereikia dabartinę schemą, kuomet vartotojas sumoka redakcijai vieną litą, apversti aukštyn kojom, ir reikalai žaibiškai pradėtų taisytis. Jeigu laikraštį perskaičiusiam, internetinę registraciją atlikusiam ir, tarkim, į penkiolika klausimų, sudarytų pagal savaitraštyje vyraujančias temas, atsakiusiam piliečiui nedelsiant būtų pervedamas vienas litas, redakcijos kolektyvas (o drauge – ir visas kultūros pasaulis) įgytų rimtų galios svertų, kuriuos sumaniai naudojant, būtų galima formuoti ir kryptingai ugdyti skaitytojų asmenybes.

Visų pirma, tai turėtų milžinišką ugdomąjį poveikį jaunuomenei: patyrę, kad šitaip nesunkiai galima prisidurti pinigų ir slapčia nuo tėvų įsigyti „coca cola“ bei bandelę (kartą per mėnesį), „7md“ masiškai imtų skaityti moksleiviai – po mokyklų koridorius klajotų ne tik chemijos, fizikos, matematikos, bet ir „7md“ naujausio numerio konspektai bei paruoštukai su pačia aktualiausia kultūrine informacija. Per pertraukas iš kabinetų sklistų ne žviegimas ir virstančių suolų žvangėjimas, o tokie ir panašūs šūksniai: „aš gi sakiau – Kempinas!“, „Stanikai!“, „O tu netikėjai – Pukytė šaiposi iš Raimundo Malašausko!“

Nėra jokių abejonių, kad, įsigaliojus naujajai tvarkai, „7md“ didžiulio pasisekimo sulauktų ir tarp kukliau uždirbančių biudžetininkų – savaitraštį įniktų skaityti medicinos seselės, mokytojai, policininkai, ugniagesiai, ir t.t., taip pat neatmestina, kad papildomo vieno lito per savaitę neatsisakytų nė koks gobšesnis ar kvailesnis Seimo narys (klausimas, kaip tai atsilieptų jam kituose rinkimuose). Be abejo, tai plėstų šių žmonių akiratį, lavintų skonį – juk per vienus metus, kad gautų iš viso 52 litus, jiems reikėtų atsakyti į 780 klausimų (15 x 52) kultūros temomis, ir jų galvose, aišku, vis tiek šis tas užsiliktų.

Tikrai entuziastingai ir su įkarščiu kibtų į šią naują veiklą senjorų bendruomenė. Nors ugdomoji kultūrinės spaudos skaitymo misija šiai grupei nėra tokia svarbi (juolab kad šios bendruomenės nemažą dalį sudarytų galo su galu nesuduriantys buvę kultūrininkai) ir jos akcentuoti nederėtų, tikėtina, intelektuali veikla padėtų irzliems senjorams atsipalaiduoti, užsimiršti, o ir papildyti skurdų savo asmeninį biudžetą 52 litais per metus; na, o jei dar būtų nedraudžiama iš to paties IP adreso atsakyti į klausimus už anūkus ir proanūkius, kol šie dar vystykluose (ūgtelėję jie, žinoma, pageidaus tą litą uždirbti patys), pensininkai būtų visiškai laimingi, ir gyvenimo saulėlydį pasitiktų šlovindami redakcijos kolektyvą bei valstybę, kurioje jiems teko gimti.

Visai rimtai galima spėti, kad „7md“ imtų skaityti netgi tie, kuriems pinigų pakanka – tiesa, tai jie darytų dėl skirtingų priežasčių: tarkim, pasiturintys tėvai, kurie iš pradžių draustų savo vaikams skaityti „7md“, įsivaizduodami, kad tai – pornografinis žurnalas (nes prisimintų aktus sovietiniame „Nemuno“ žurnale),  juo susidomėtų, pastebėję, kad atžalos pradėjo gauti aukštesnius humanitarinių mokslų įvertinimus; kiti gi sklaidytų savaitraščio puslapius dėl to, kad juos sklaido šeimos draugai, arba žavėdamiesi šiuolaikiška marketingo idėja, o gal tiesiog svarstydami, ar verta šiame spaudinyje užsakyti reklamą. Bet kokiu atveju, visi jie tiesiogiai susidurtų su kultūrine informacija, ir būtų jos pozityviai veikiami, todėl įmanoma, kad pasyvus santykis su kultūra vėliau pavirstų į aktyvų, – jie imtų lankytis parodose, koncertuose, skaityti knygas ir t.t. Tiesa, neatmestina, kad ir labiausiai optimistiniu atveju jiems vis tiek reikės to lito, – kaip simbolinės kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl domėjimosi kultūra.

Taigi, atrodo, visos žmonių grupės būtų patenkintos ir patirtų stiprų ugdomąjį, taurinantį, taip pat relaksacinį efektą. Problemų kiltų nebent su pačiais menininkais, kurie vieninteliai žinotų, kad kultūrą ir meną kaip maskuotę sugalvojo pasaulinė vyriausybė, besiruošianti perduoti planetą į ufonautų rankas, – ir kad kultūros žinios iš tikrųjų neturi prasmės. Tačiau tą problemą irgi būtų nesunku išspręsti – tiksliau, ji išsispręstų savaime: kadangi skaitytojų didžioji dauguma (manau, kone 95%) būtų kultūros ir meno pagrindų neturintys žmonės, esminę turinio dalį sudarytų ištraukos iš meno istorijos vadovėlių ir perspausdinti seni tekstai, – viena vertus, taip būtų sukurtas didesnis ugdomasis efektas (i.e. repetitio est mater studiorum), antra, smarkiai atpigtų laikraščio leidyba, nes reporteriams nebereikėtų vaikytis aktualios kultūros informacijos, o tai reiškia, kad nebereikėtų ir pačių reporterių, nei menotyrininkų, – „7md“ galėtų leisti vienas, nebūtinai turintis meninį išsilavinimą, žmogus, o menininkai, susiklosčius tokiai situacijai, natūraliai liktų be darbo ir... apskritai išnyktų.

Na, o pasaulį, likusį be „veltėdžių ir dykaduonių“, gal dar kas ir išgelbėtų. Už dyką.

Komentaras skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...