captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Rudenėlis žengia per slenkstį

Žvilgtelėjus į astronominį kalendorių „Lietuvos dangus“, matyti, kad rugsėjo 25 dienos ilgis – lygiai dvylika valandų! O tada kiekvieną dieną saulutė vis 2–3 minutėmis vėliau tekės ir anksčiau leisis, kol sustos pietryčiuose žiemos saulėgrįžos metu.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.
T. Urbelionio (BFL) nuotr.

Žvilgtelėjus į astronominį kalendorių „Lietuvos dangus“, matyti, kad rugsėjo 25 dienos ilgis – lygiai dvylika valandų! O tada kiekvieną dieną saulutė vis 2–3 minutėmis vėliau tekės ir anksčiau leisis, kol sustos pietryčiuose žiemos saulėgrįžos metu.

Rudenėlis peržengė mūsų slenkstį! Sostinėje jis buvo pasitiktas jau šeštadienį sutartinėmis bei dambrelių grojimu, išdėsčius Neries krantinėje žvakelėmis šimtaraštes Laimos juostas. Įspūdingas reginys, kuriuo pasigrožėti susirinko daug miestelėnų, neišsigandusių purkšnojančio lietučio.

Astronominis lygiadienis, kai Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekia orbitos tašką, pažymėtą Svarstyklių žvaigždyno ženklu, buvo rugsėjo 22 d. 23 val. ir 44 min. Taigi beveik tuo pat metu, kai Lietuvos krepšinio rinktinė pasidabino Europos sidabro medaliais!

Kasmet lygiadienio laikas vis kitoks, nes gamtos dėsniams žmonija primeta savo sugalvotą, tačiau nelabai tobulą kalendorinę sistemą. Tarsi kokį pažinimo tinklą, kurį kiekviena epocha stengiasi nuausti vis tankesnį... Tačiau kalendorinė sistema tikrai nebus nei keičiama, nei tobulinama, nes joje jau įsipynusi žmonių, tautų ir valstybių istorinė atmintis.

Kaip ir, pavyzdžiui, savaitgalį Šiauliuose paminėta 777-oji Saulės mūšio sukaktis. Kartu tai ir Baltų vienybės diena. Paminėta ji tokiu bendru šiauliečių tautodailės kūriniu: buvo nuvyta pynė iš spalvotų juostelių, kurios ilgis – 1560 metrų. Matuojant senoviniais ilgio matais, išeitų po sieksnį kiekvieniems sukakties metams!

Rudens lygiadienio data mūsų krašte atitinka svarbius pokyčius gamtoje. Rugsėjui baigiantis, paros vidutinė temperatūra nukrenta žemiau 10 laipsnių Celsijaus. Prasideda šalnos, nuauksinančios klevus ir beržus.

Rudens spalvų šėlsmas – tarsi gamtos atlygis už trumpėjančią šviesiosios paros dalies trukmę. Miške keistoji rudens tyla: net girdėti, kaip šnara krisdamas šalnos pakąstas lapelis... Iš žvaigždėto dangaus gelmių ataidi ilgesingi žąsų ir gervių balsai; skuba jų virtinės ten, į kur driekiasi vakaro sutemose ryškėjanti balzgana juosta – Paukščių takas. Tik šių metų lygiadienio naktį dangus nebuvo toks gilus, nes į savo žiemos taką vis aukščiau kopia mėnulio pilnatis.

Kraštotyros ekspedicijose iš senų kaimo žmonių esu ne kartą girdėjęs, kad pilnatyje matosi burtininko Tvardausko veidas. Pro debesų properšas jis vis gudriai šypteli... O kaipgi ten atsidūrė? Alchemikas ir astrologas gyveno valdovo Žygimanto Augusto dvare, savo paslaptingąją laboratoriją įsirengęs Žemutinės pilies kampiniame bokšte, stovėjusiame ant Neries kranto. Bokšto viršuje nakties metu degdavęs žiburys, kad atplaukiantys upeiviai ir sielininkai žinotų artėjant Vilnių. Beje, to bokšto atvaizdą galima matyti Vilniaus piešinyje iš Brauno atlaso, o jo pamatai žymūs ties Lietuvos nacionalinio muziejaus pagrindinio pastato kampu.

Sklido gandai, kad, magas Tvardauskas gebėdavęs ir su mirusiųjų pasauliu kalbėtis, mat turėjęs burtų knygą juodais puslapiais, baltomis raidėmis išrašytą. Kad įgytų tokias galias, krauju pasirašęs sutartį su pačiu velniu – pažadėjęs pragarui savo sielą. Nelabasis taip apsidžiaugęs pirkiniu, kad nepastebėjo Tvardauską sutartyje padarius prierašą: sutartis įsigalios tik Romoje.

Kas nežino graudžiosios valdovo Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos? Nemari Vilniaus legenda... Tai štai, 1551-ųjų metų vėlyvą rudenį valdovas, negalėdamas rasti sau jokios paguodos ir užsimiršimo po Barboros netekties, atėjo į mago buveinę. Ar Tvardauskas savo kerais negalėtų iškviesti jos vėlę iš anapus? Nors keleto akimirksnių pasimatymui, neiškalbėtų meilės žodžių išsakymui...

Magas pasodino valdovą į krėslą menės gilumoje, prisakęs iš jo nepakilti, kad ir ką pamatytų. Tada jam atvėrus langą ir perskaičius burtažodžius įvyko stebuklas: lango ertmėje ėmė ryškėti valdovo mylimosios siluetas. Žygimantas šoko prie jos apkabinti, priglausti prie širdies, tačiau kerai kaip mat pradingo rūko tumuluose.

Barboros pasirodymą matė ne tik Žygimantas Augustas, bet ir jo svitos dvariškiai. Tad nepaprastas įvykis tapo aprašytas, apdainuotas, pavaizduotas meno kūriniuose. Burtų knyga, magui Tvardauskui išvykus iš Vilniaus, atiteko universiteto bibliotekai. Nors buvo prirakinta prie sienos, piktosios dvasios vieną naktį ją pasigrobė. Universiteto fizikos kabineto sąrašuose atskiru numeriu liko įrašytas žibintas „laterna magica“, pažymint, kad tai senovinis prietaisas.

Dar burtininkas turėjo stebuklingą veidrodį, kuriame galima buvo pamatyti savo ateitį. Tas dabar saugomas Lenkijos miestelio Vengrovo bažnyčioje. Tačiau niekas ten savo likimo nebesužinos, nes veidrodis sudaužytas Napoleono kumščiu.

O štai patį poną Tvardauską galima pamatyti ne tik mėnulyje, bet ir Lenkijos Bydgoščiaus mieste: viename iš jo senamiesčio namų 13 minučių po pirmos ir devintos valandų prasiveria mansardos langas, pasigirsta demoniškas juokas ir burtininko pamėklė pamojuoja norintiems jį pamatyti.

O vis tik, kaip Tvardauskas atsidūrė mėnulyje? Kartą jam nerūpestingai besilinksminant vienoje smuklėje iš taurės dugno staiga iššoko velniukas ir sako:

„Jau praėjo daugel metų.
Prasilenkia mūs keliai:
Pragaras tavęs nemato,
Nors žvejoja atkakliai.
Bet atėjo galas žūklei.
Atsisveikink su žeme.
Susitikom „Romos“ smuklėj –
Pasiruoški, ir eime“.
(Eilės Adomo Mickevičiaus, vertimas Eduardo Mieželaičio)

Tos linksmosios smuklės pavadinimas ir buvo „Roma“. Bandė magas dar visaip gudrauti, velniui savo žmoną paskutiniuoju pasmerktojo noru įpiršo, tačiau vis tik teko jam į nelabojo maišą lįsti. Velnio nešamas oru pradūręs maiše skylutę Tvardauskas pamatė apačioje bažnyčią. Tada kad užgiedos litaniją Švč. Mergelės Marijos garbei! Velnias neapsikentęs trenkė jį nuo kupros, o gudročius, krisdamas žemėn, užsikabino už aštraus mėnulio rago.

Ir dabar per pilnatį ten jį matome – pūpso žandai. Tokia legenda apie istorinę asmenybę tapo lietuvių ir lenkų folkloro sakme. O kai Vilnios ir Neries slėnius rudens vakarais užlieja migla, blausioje senamiesčio gatvelių žibintų šviesoje nusitrina laiko ribos ir legendos atgyja...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close