captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Sudeginta 17-metė: nusikaltėliai siaučia, valstybės beveik nėra

Šiurpus nusikaltimas Panevėžio rajone – dar vienas priminimas visuomenei apie tai, kad mūsų valstybė nesusitvarko su savo pareigomis piliečiams.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.
V. Radžiūno (BFL) nuotr.

Šiurpus nusikaltimas Panevėžio rajone – dar vienas priminimas visuomenei apie tai, kad mūsų valstybė nesusitvarko su savo pareigomis piliečiams.

Jei ant svarstyklių dedamas visuomenės interesas įpareigoti mobiliojo ryšio operatorių teikti reikiamus duomenis ir – mobiliojo ryšio operatoriaus interesas to nedaryti, tai pastarasis, kaip matome, nusveria.

Kai mūsų valstybė turi reikalų su didelėmis bendrovėmis, kaip antai „Bitė“ ir „Omnitel“, ji gali tapti nepaprastai lanksti. Tiesa, už tokį valstybės lankstumą verslui gali tekti susimokėti. Bet tai kainuoja kur kas mažiau nei, sakykime, vykdyti Europos Komisijos reikalavimą siųsti duomenis apie pagalbos prašančio asmens buvimo vietą.

Lieka tik susitarti su atsakingomis tarnybomis (pavyzdžiui, Ryšių reguliavimo) ir politikais. O apie Seimo narių balsavimo įkainius jau ir tarp sklando anekdotai. „Misteris penki tūkstančiai“ – tik viena iš reikalo esmę nusakančių pravardžių.

Deja, tvarkydami savo reikalus taip, kaip įprasta, apsukruoliai nepagalvoja, kad be SIM kortelės pagalbos telefonu skambinsianti mergina pagalbos nebesulauks ir bus rasta sudeginta automobilio bagažinėje. Nes su telefonu, o ne su kortele susietu IMEI kodu naudosis tik viena mobiliojo ryšio bendrovė – „Tele2“.

Gyvenimas be politinio stuburo

Net ir minimalų valstybės vaidmenį propaguojantys libertarai sutiktų, kad mokesčių surinkimas ir piliečių saugumo užtikrinimas yra vienos svarbiausių valstybės priedermių. Kai svarbiausios priedermės prastai vykdomos, valstybė nyksta, praranda savo politinį autoritetą, piliečių lojalumą ir pagarbą.

Mokesčius, žinia, renkame prastai, šešėlinė ekonomika klesti, o apie valstybės rūpinimąsi piliečių saugumu byloja tokie įvykiai, kaip savaitgalį Panevėžio rajone padugnių trejeto padarytas nusikaltimas.

Gali kiek nori didžiuotis pirmininkavimu ES Tarybai, sportininkų medaliais, Valdovų rūmais, bet už išpuoselėto fasado vis tiek pūpsos negraži tikrovė: valstybė leidžiasi šokdinama interesų grupių bei tų, kurie prievartauja moteris ir jas degina bagažinėse.

Valstybės bejėgiškumo vaizdas piliečių saugumo atžvilgiu driekiasi daug plačiau nei gali atrodyti žiūrint tik viena kryptimi. Ar Lietuva tinkamai gina savo piliečius užsienio šalyse? Antai Lotynų Amerikoje nebeturime nė vienos ambasados. Nenormalu, bet ką padarysi: diplomatinei tarnybai trūksta pinigų. Reikalui esant gelbsti kitų ES šalių atstovybės. Tai palyginti – smulkmena.

Daug prasčiau atrodo įsigalėjęs požiūris į šalies gynybą. Pagal krašto apsaugai skiriamus biudžeto asignavimus esame didžiausi atsilikėliai visoje ES. Vienas esminių valstybingumo atributų ir saugumą užtikrinančių veiksnių – veiksni kariuomenė – Lietuvai, sprendžiant iš finansavimo, yra per sunki našta. Valstybė vėl nusiplauna rankas: „nėra pinigų“ arba „svarbu ne pinigai, o kokybė“ (suprask – pinigų mažėja, bet kokybė turi gerėti).

Energetinis saugumas – dar viena sritis, kur per daugiau nei dešimtmetį – nuo tada, kai Vladimiras Putinas atsisėdo į Kremliaus sostą ir ėmė įgyvendinti savo energetinę diplomatiją – veik nieko nenuveikta.

Valstybė pasirodė esanti per silpna net per šitokį ilgą laiką patenkinti bent vieną iš trijų seniai žinomų – elektros jungčių, atominės jėgainės ir suskystintų dujų terminalo statybos – poreikių.

Kompiuterizacijos ir interneto vartojimo lygiu besididžiuojanti Lietuva šiemet nesugebėjo tinkamai reaguoti į kibernetines atakas, iš užsienio nukreiptas į vieną didžiausių visuomenės informavimo priemonių. Pasirodo, tokioms atakoms atremti buvo visiškai nepasirengta.

Kibernetinis saugumas net ir po Rusijos išpuolio prieš Estiją Lietuvai kažkodėl neparūpo. Gal dabar jau valstybė pasimokė ir pasirengė? Vargu.

Lietuvos keliuose ir gatvėse knibžda prie vairo išdirbinėjančių piemenų, vien savo išvaizda ne tik patvirtinančių žmogaus atsiradimo iš beždžionės teoriją, bet ir plėtojančių ją beždžionės atsiradimo iš žmogaus link. Eismo saugumu nuoširdžiai besirūpinanti valstybė stengtųsi rasti veiksmingų būdų tramdyti šiuos „kelių gaidelius“. Bet, kaip matome, nei sutramdo, nei stengiasi.

Jei stengtųsi, kelių chuliganai bijotų jų laukiančios bausmės, o jie, regis, nebijo nieko ir jaučiasi saugesni nei potencialios jų aukos. Jų vaizduotei ir baimei pažadinti reikia kur kas rimtesnių atgrasymo priemonių nei tos, kurios taikomos šiandien. O šiandien jie patys yra bausmė – visuomenei, kurią tenkina valstybė be stuburo.

Biržų žudiku tapęs „kelių gaidelis“ Aivaras Jonikas – matyt, tipinis „kelių gaidelių“ mentaliteto atstovas. Šitokių tipų ir jų nešamų nelaimių daugėja. Tai tampa reiškiniu, klampia nusikalstamos pasaulėvokos mase užpildančiu tikrąjį visuomenės dugną. Naivu tikėtis perauklėti tokius veikėjus. O jei ir perauklėtum, tai jų aukų juk vis tiek nebeatgaivinsi.

Ideologinė atsipalaidavimo dirva

Kai politikai svarstė, ar įpareigoti mobiliojo ryšio operatorius teikti, reikalui esant, duomenis apie asmens buvimo vietą, prieštaravusieji, anot liudininkų, arba sutarė su mobiliojo ryšio bendrovėmis, arba tiesiog bijojo būti sekami. Pastarasis motyvas atitinka bendresnio pobūdžio nuostatą, pagal kurią, renkantis iš dviejų opcijų – „mažiau saugumo, daugiau laisvės“ ir „mažiau laisvės, daugiau saugumo“ – pirmoji esanti priimtinesnė.

Šitaip manantys yra veikiau liberalai nei konservatoriai ir veikiau kairieji nei dešinieji. Edwardas Snowdenas yra jų herojus. Už menamas piliečių teises ir laisves kovojantis valstybės išdavikas jiems yra gėris ir sektinas pavyzdys palyginti su valstybe, kurios prioritetas – saugumas. Net jei tas saugumas yra vardan santvarkos, grįstos liberaliais laisvių ir teisių principais.

Vis dėlto šitokia nuostata daug kam Lietuvoje patraukli tik tol, kol leidžia keikti JAV valdžią, besiklausančią telefoninių pokalbių ir skaitančią privačius elektroninius laiškus. Bet kai mūsų teisėsauga pristinga priemonių, galėjusių užkirsti kelią nusikaltimui, tie patys keikūnai, ką tik gynę gerąjį privatumą nuo blogojo Vašingtono, metasi į priešingą barikadų pusę ir jau reikalauja didesnio saugumo kad ir mažėjančio privatumo kaina.

Antra vertus, viešoji erdvė Lietuvoje yra smarkiai indoktrinuota: nusikaltimui priešinama ne tiek bausmė kaip pažeisto teisingumo atstatymas, kiek pseudohumaniška perauklėjimo ir socialinės integracijos tariamybė. Visuomenei „iš viršaus“ nuleidžiamos kelios abejotinos prielaidos, kuriomis grindžiamas modernusis (juk visa, kas modernu, turi būti neginčijama ir gera) požiūris į nusikaltimą, bausmę ir nusikaltėlį.

Viena tokių prielaidų – požiūris, kad nėra blogų žmonių, yra tik blogi darbai, kuriuos padariusieji po tam tikros terapijos, perauklėjimo ir socialinio integravimo kurso grįš į visuomenę romūs, taikūs ir kupini pagarbos įstatymui.

Maža to, nusikaltėlis šiuo požiūriu gali būti ir „ne prie ko“, kaip mėgsta sakyti mūsų politikai. Nes jį tokį, koks jis yra, neva suformavo nepalanki, žalojanti aplinka. Kaip tokiais atvejais skelbia mūsų politinis folkloras – „jis nekaltas, kalta aplinka“. Vaikystėje gal susitrenkė galvą, iš tėvų gal negavo kačiuko, ankstyvoje jaunystėje nesulaukė merginos (vaikino) bučinio, o bendraamžiai negražiai pravardžiavo. Nejau pasmerksim nelaimėlį?

Tačiau jei kas nors mano, jog blogi yra tik darbai, o ne žmonės, tai dar anaiptol nereiškia, kad visi privalome tuo šventai tikėti. Nereiškia, kad turime vadovautis šia ideologine kliše stengdamiesi būti geresni nusikaltėliui nei jo aukai (esą juk aukai nebepadėsi, o nusikaltėlis galbūt yra daug geresnis už tai, ką padarė, tad nebauskime jo griežtai ir suteikime šansą pasitaisyti – taip skelbia modernioji mąstysena).

Bet įsiklausykite į viešąją erdvę: vienintele autoritetinga nuomone šiandien pripažįstama ta, kuri reikalauja atskirti nusikaltimą nuo nusikaltėlio, o bausmę – nuo teisingumo. Ir dar pasitelkiama statistika aiškinant, jog nusikalstamumas mažėja lengvėjant bausmėms ir kad svarbus yra ne bausmės proporcingumas padarytam nusikaltimui, o tik jos neišvengiamumas.

Ši indoktrinacija pažengė taip toli, kad jau sėkmingai apsimeta esanti ne ideologinis tikrovės interpretavimas, o pati tikrovė, paslaugiai atsivėrusi moderniajai politinei minčiai kone galutinės tiesos pavidalu.

Šios „tiesos“ skleidėjai argumentus pateikia remdamiesi statistika, skaičiais ir tik nerišliai kažką veblena, jei tenka ginčytis normatyvinės politinės teorijos pagrindu. Kalbėtis su jais apie teisingumą kaip normatyvinės teorijos principą yra veik tas pat, kas turgaus prekeiviui aiškinti apie šešėlinės ekonomikos žalą arba prekybos agentui – apie visuomenės vartotojiškumą. Nors teisingumo klausimas – ir kalbant apie teisingą politinę santvarką, ir proporcingą (teisingą) atpildą – pirmiausia yra politikos ir politinės filosofijos, o ne statistikos suvestinių sritis.

Statistikos apaštalai, žinoma, sakys, kad skaičiai – tai faktai, o normatyvinė teorija – tik idėjos, „atitrūkusios nuo tikrovės“. Tačiau viskas yra lygiai atvirkščiai.

Statistika, suokianti apie bausmių liberalizavimo poreikį, arba tiesiog tarnauja vyraujančiai ideologijai, arba, geriausiu atveju, yra atitrūkusi nuo žmogiškosios tikrovės, kadangi gyvena tarp abstrakčių skaičių, o ne konkrečių žmonių.

Savo ruožtu normatyvinis teisingumo klausimas tiesiogiai plaukia iš mus supančios tikrovės, kurioje gyvena ir potencialios būsimos aukos, ir buvusių aukų artimieji. Jiems daug tikroviškesnis bus proporcingas atpildas, atkuriantis pažeistą teisingumą bei atgrasantis nuo nusikaltimo vykdymo, nei ideologizuota, susireikšminusia statistika grindžiama prielaida, jog švelnios bausmės mažins nusikaltimų skaičių, o švelniai nubaustas nusikaltėlis persiauklės ir bus doras.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...