captcha

Jūsų klausimas priimtas

Goda Jurevičiūtė. Dokumentinio kino ruduo (festivalio apžvalga)

Vilniuje vyksta jau dešimtasis dokumentinių filmų festivalis, kurio ryškiausi akcentai yra olandų režisieriaus Leonardo Retelio Helmricho retrospektyva ir naujam gyvenimui prikelta senoji lietuvių dokumentika.
Kadras iš filmo „Antonas čia, šalia“
Kadras iš filmo „Antonas čia, šalia“

Vilniuje vyksta jau dešimtasis dokumentinių filmų festivalis, kurio ryškiausi akcentai yra olandų režisieriaus Leonardo Retelio Helmricho retrospektyva ir naujam gyvenimui prikelta senoji lietuvių dokumentika.

Rugsėjo 19 dieną dviem 1973 metais sukurto Henriko Šablevičiaus filmo „Kelionė ūkų lankomis“ versijomis prasidėjo dešimtus metus rengiamas, dešimt dienų besitęsiantis tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF). Apie senojo geležinkelio „siauruko“ prižiūrėtojo Povilo bekintančią kasdienybę pasakojantis filmas pirmiausia buvo parodytas 35 mm juostos formatu. Subraižyta, įvairiausių triukšmų (garsinių ir vaizdinių) kupina juostos versija buvo priešpastatyta restauruotai ir suskaitmenintai filmo versijai.

Pastarasis filmo variantas leido pastebėti iš atminties ir juostos išblukusius šio filmo bruožus: kadro gylį, puikų kameros darbą, įvairias kadro kompozicijos smulkmenas, kurių anksčiau neteko matyti dėl įvairių vaizdo ir garso trukdžių.

„Kelionė ūkų lankomis“ yra viena iš specialiosios festivalio programos „Senoji dokumentika naujai“ dalių. Jos metu bus parodyti 7 restauruoti ir naujam gyvenimui prikelti lietuvių dokumentinio kino kūrėjų (Roberto Verbos, Almanto Grikevičiaus, Henriko Šablevičiaus, Audriaus Stonio, Arūno Matelio ir Algimanto Maceinos) darbai. Šie filmai ne tik pasižymi savita kino kalba, bet ir atspindi lietuvių dokumentikos raidą iki pat pirmųjų nepriklausomybės metų.

Unikali galimybė pamatyti kokybiškai restauruotus šiuos filmus atsirado tokios iniciatyvos prieš kelis metus ėmusis VšĮ „Meno avilys“, kuri ir kitais metais tęs šį projektą. (Tiesa, vaidybinių filmų restauravimo Lietuvoje dar teks palūkėti, nes, deja, dauguma sovietmečiu sukurtų lietuviškų filmų originalai saugomi Rusijos valstybiniame kino fonde.)

Kai kurios istorijos nesibaigia

Nors prikeltoji klasika ir yra vienas ryškiausių festivalio akcentų, VDFF taip pat vilioja ir naujais filmais. Šių metų festivalio šūkis: tikros istorijos nesustoja, todėl organizatoriai akcentuoja filmus, kurie leidžia klausti apie režisieriaus ir jo pasakojamos istorijos veikėjų santykį anapus ekrano. Kaip prasitęsia žmonių iš ekrano gyvenimai? Kaip keičiasi režisieriaus ir filmo herojaus ryšys, užsimezgęs filmavimo metu?

Iš esmės tokią temą padiktavo rusų režisierės Liubovos Arkus filmas „Antonas čia, šalia“. Šis filmas jau buvo kelis sykius rodytas Lietuvoje – kino festivalio „Kino pavasaris“ metu, tačiau tuomet jis visiškai paskendo kitų filmų gausoje.

Šio festivalio metu jam skiriamas ypatingas dėmesys – jį ne tik pristatys režisierė, bet po rugsėjo 26 dienos seanso žiūrovai bus kviečiami į diskusiją, kurioje filmo autorė ir keli lietuvių dokumentalistai (A. Stonys, G. Beinoriūtė ir M. Sargsyanas) kalbės apie ypatingą ryšį, kuris užsimezga tarp dokumentinio kino kūrėjo ir žmogaus, apie kurį pasakoja jo kūrinys.

Šis filmas tam puikiai tinka, nes jame pasakojama, kaip režisierė, keturis metus filmuodama savo pagrindinio veikėjo artisto berniuko Antono gyvenimą, iš stebėtojos tampa neatskiriama jo dalimi.

Į pagrindinę filmo programą organizatoriai įtraukė 8 juos šiais metais labiausiai paveikusius filmus, iš kurių labiausiai akcentuojamas yra lenkų režisieriaus Pawelo Lozinskio filmas „Tėvas ir sūnus“. Ne vieną tarptautinį apdovanojimą pelniusiame filme režisierius kamerą atsuka į save ir savo tėvą: du garsūs dokumentinio kino kūrėjai, Marcelis ir Pawelas Lozinskiai, automobiliu leidžiasi į kelionę. Tėvui – tai grįžimas į jo gimtąsias vietas, o sūnui – bandymas iš naujo pažvelgti ir įvertinti juos saistančią praeitį. Šios kelionės rezultatas yra du sukurti filmai, o festivalio metu bus parodyta sūnaus versija, kurią jis pats pristatys rugsėjo 23 dienos seanso metu.

Patikrinti filmai

Kai praeitais metais festivalis pristatė dokumentinio kino legendos režisieriaus Viktoro Kosakovskio retrospektyvą, buvo nelengva įsivaizduoti, ką organizatoriai galėtų pasirinkti šiems metams, kad dar aukščiau pakeltų savo kartelę. Sunku patikėti, bet šiais metais VDFF pristato ne mažiau įspūdingo kino kūrėjo – iš Indonezijos kilusio olandų režisieriaus Leonardo Retelio Helmricho retrospektyvą.

Jos metu bus parodyti penki režisieriaus filmai – pirmasis („Judantys objektai“), kol kas paskutinis („Šviežia silkė“) ir jį visame pasaulyje išgarsinusi trilogija, pasakojanti apie darbininkų klasei priklausančių Šamšudinų šeimą. Pirmasis šios trilogijos filmas „Saulė aukštybėse“ buvo sukurtas 2001 metais, o paskutinis – „Tarp žvaigždžių“ (Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje buvo pripažintas geriausiu filmu) 2010 metais.

Taigi režisieriaus kamera dešimtmetį seka šeimos gyvenimą ir perteikia ne tik jų aistras, nuotolius ir pakilimus, tačiau ir visos šalies politinį, ekonominį bei socialinį paveikslą. Festivalyje viešėsiantis režisierius garsėja ne tik savo filmų turiniu, bet ir filmavimo technika. Jis yra ištobulinęs „ilgo kadro“ (single shot cinema) kino estetiką – čia tikrovė fiksuojama nenutrūkstamu kadru, kamerai nuolat judant, tarsi sklandant apie subjektą („Kinas turi ne skaidyti realybę į fragmentus, o parodyti ją laiko tėkmėje).

Nauji vėjai

Be pripažintų ir įvertintų filmų bei režisierių, VDFF organizatoriai siūlo atrasti naujus vardus ir talentus. Tai galima padaryti žiūrint filmus iš konkursinės programos – vienintelės Baltijos šalyse, skirtos pristatyti Lietuvos ir artimiausių dviejų šalių geriausius dokumentinius filmus, arba pasileidžiant į beprotišką aistrų pasaulį specialiojoje festivalio programoje: „Tas beprotiškas beprotiškas pasaulis“.

Kad ir iš kurios programos filmus bepasirinktumėte – vargiai nusivilsite. Priešingai nei daugelis kitų kino festivalių, VDFF pirmiausia orientuojasi į kokybę, todėl atrankos kriterijai – daug griežtesni nei dažniausiai didybės manija sergančių festivalių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...